Baltarusijos vadovas tradiciškai bando gauti daugiausia naudos laviruodamas tarp Vakarų ir Rusijos. Dabar aiškėja, kad jam vėl puikiai sekasi.
Svarstydami, kaip sumažinti Rusijos paskelbtų atsakomųjų sankcijų poveikį Lietuvai, tiek ekspertai, tiek analitikai, tiek patys gamintojai iš karto atsigręžė į Baltarusiją. Juo labiau kad ji kaip ir Kazachstanas neprisijungė prie Kremliaus draudimų, nors visos šios šalys priklauso Muitų sąjungai.
„Baltarusija gali būti Trojos arklys Rusijos kontroliuojamoje Muitų sąjungoje, nes per ją dalis prekių gali patekti į Rusijos parduotuvių lentynas“, – tarsi teoriškai samprotavo banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Seimo narys, buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius Kaimo reikalų komiteto posėdyje buvo dar atviresnis – jis priminė, kad aplinkiniais keliais lietuviai į Rusiją jau vežė grietinėlę. Susirinkime politikas verslininkams siūlė vėl tai daryti – į Baltarusiją patekę lietuviški produktai, perklijavus etiketes, taptų baltarusiški ir galėtų būti nevaržomai vežami toliau. „Taip, būkite lankstesni“, – K. Starkevičiaus pasiūlymui pritarė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.
Pergudravo visus?
Lietuviai šiuo atžvilgiu neišrado jokio dviračio. Kad Europos prekės toliau bus vežamos į Rusiją prisidengiant Baltarusijos širma, neabejoja pačios Maskvos politikai ir analitikai.
„A. Lukašenka pažadėjo Vladimirui Putinui per Baltarusiją į Rusiją neleisti gabenti lenkiškų obuolių ir olandiško sūrio. Tačiau pareiškė neribosiąs importo į savo šalį. Ką tai gali reikšti, kai tarp Rusijos ir Baltarusijos nėra muitinės kontrolės? Vienintelį dalyką – greitai valgysime „baltarusiškus“ obuolius ir sūrį, o kiti krims ir „baltarusišką“ kumpį, jūrų ešerius, austres. Natūralu, kad perpakuoti, perklijuoti etiketes ir kitos logistikos išlaidos – neišvengiama. Todėl kainos Rusijoje augs. O broliška šalis gaus naujų darbo vietų ir naujų eksporto produktų. A. Lukašenka vėl apgavo V. Putiną. O mes už tai mokėsime“, – savo „Facebooko“ paskyroje sarkastiškai komentavo žinomas Rusijos opozicijos atstovas Borisas Nemcovas.
Pastaraisiais metais Baltarusija į Rusiją sėkmingai eksportavo lenkišką kiaulieną su baltarusiškomis etiketėmis.
Jam pritaria ir ekspertai. „Pastaraisiais metais Baltarusija sėkmingai į Rusiją eksportavo lenkišką kiaulieną su baltarusiškomis etiketėmis“, – priminė Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos ekonomistas Dmitrijus Bolkunecas.
„Šie pavyzdžiai geriausiai atspindi A. Lukašenkos „nepritarimo“ Rusijai ir apskritai esą besikeičiančios politikos esmę. Juk neprisijungti prie sankcijų – irgi tarsi iššūkis. Bet ar taip yra iš tiesų?“ – plačiau į Baltarusijos prezidento elgesį siūlo žvelgti šios šalies politikos ekspertas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis.
Tikruosius A. Lukašenkos veiksmų motyvus ypač svarbu suprasti konstruojant savo pačių politiką Baltarusijos atžvilgiu. Pati prielaida, kad ši šalis nuo agresijos prieš Ukrainą pradžios ėmė vykdyti kažkokią Rusijos interesams prieštaraujančią politiką, anot eksperto, yra klaidinga: „Prisiminkite, kaip Baltarusija balsavo Jungtinėse Tautose. Ji kartu su tokiomis šalimis kaip Kuba, Šiaurės Korėja, Nikaragva ir Rusija balsavo prieš Krymo aneksijos pasmerkimą. Būtent tai, o ne A. Lukašenkos retorika, kuri vieną dieną gali būti vienokia, o kitą – kitokia, rodo tikrąją valstybės poziciją.“
Kokie sandoriai sudaromi?
Tačiau tokie V. Jurkonio ir kitų ekspertų perspėjimai pastaruoju metu ES skamba lyg balsas tyruose. Atrodo, kad A. Lukašenka jau laimėjo Bendrijos palankumą ne tik dėl galimų būdų apeiti Kremliaus sankcijas, bet ir dėl politinių dalykų.
„Vyksta dialogas su Rusija, prezidentai kalba, važiuoja, susitinka VIP ložėje Brazilijoje per futbolo čempionatą, bendrauja Maskvoje. Kodėl negalime kalbėtis su Baltarusija?“ – toks užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus kreipimasis į svetur reziduojančius Lietuvos ambasadorius mūsų šalyje netruko būti įvertintas kaip naujo santykių su Minsku etapo pradžia.
Tiesa, nemažai specialistų mano, kad tai, kaip ir liepą surengtas L. Linkevičiaus vizitas į Baltarusiją, ne tiek pačios Lietuvos, kiek visos ES besikeičiančio požiūrio į santykius su A. Lukašenkos režimu išraiška.
Ne vienas Baltarusijos analitikas pastebi, kad, pasinaudojant Vakarų konfrontacija su Rusija, A. Lukašenkai jau pavyko atnaujinti dialogą su ES, neįvykdžius pagrindinio reikalavimo paleisti politinius kalinius.
Nors simbolinį žingsnį režimas žengė ir liepą laisvę išvydo žmogaus teisių centro „Vesna“ vadovas Alesis Beliackis, kiti politiniai kaliniai lieka už grotų. Tačiau A. Lukašenka gali džiaugtis ne tik atnaujintu politiniu dialogu – iš ES sankcijų sąrašo išbraukti aštuoni Baltarusijos atstovai.
„Pastarojo meto įvykiai yra paprastas sandoris iškeisti žmogaus teisių aktyvistą A. Beliackį į (iš sankcijų sąrašų išbrauktus) aukštus KGB pareigūnus, rinkimų klastotojus ir korumpuotus prokurorus. Nors ES ir bando nupiešti kitokį vaizdą“, – teigia žinoma Baltarusijos opozicijos veikėja, interneto portalo „Charter97“ redaktorė Natalija Radzina.
Diktuos savo sąlygas?
Tariamai nepritariančio Rusijai, tarpininko ar net taikdario retorika jau padėjo A. Lukašenkai tapti svarbiu regioniniu tarptautinės politikos žaidėju. Liepos 31 d. būtent Minske įvyko trišalės (Ukrainos, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ir Rusijos) konsultacijos dėl padėties Pietryčių Ukrainoje. Nors pačios konsultacijos jokios apčiuopiamos naudos nedavė, apžvalgininkai sutaria, kad A. Lukašenka dividendus tikrai susirinko – susitikimas padėjo sustiprinti jo vaidmenį regione. Juo labiau kad šį įdirbį (tiek Rusijos, tiek Ukrainos pasitikėjimą) lengvai galima išnaudoti ir ateityje.
O Bendrijoje A. Lukašenka toliau bando primesti savo darbotvarkę – derybas nepolitiniais klausimais nevykdant ES politinių sąlygų. Kalbama apie vizų liberalizavimo ir socialinio bei ekonominio šalies modernizavimo derybas bei programas.
Manoma, kad būtent todėl Minskas bando grįžti į Rytų partnerystės programą. Liepą Baltarusijos užsienio reikalų ministro pavaduotoja Alena Kupčyna dalyvavo programos „Dialogas modernizacijai“ konsultacijose, o šalies diplomatijos vadovas Vladimiras Makėjus ne tik atvyko į Rytų partnerystės susitikimą, bet ir ėmė demonstruoti aktyvumą, siekdamas reformuoti pačią programą.
„Svarbu pabrėžti, kad šiame susitikime V. Makėjus ne tik reikalavo diferencijuoti Rytų partnerystės programą skirtingoms šalims, bet ir ragino į ją įtraukti į Rusiją. Tai – tik dar vienas įrodymas, kad A. Lukašenka siekdamas naudos sau nuolat žaidžia dvigubą žaidimą. Bandymas jo retoriką ir veiksmus interpretuoti kaip nors kitaip kelia grėsmę, kad ES gali užlipti ant to paties grėblio kaip 2009 m., kai patikėjo A. Lukašenkos režimo europeizavimo iliuzija“, – įspėjo V. Jurkonis.
