H. R. Torresas.
Ekonomika besivystančiose rinkose auga daugiau nei dvigubai greičiau nei pažengusios ekonomikos – remiantis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vertinimais, augimas 2010 metais buvo atitinkamai 7,3 proc. ir 3 proc.Tai nestebina, nes besivystančios rinkos pritraukia kapitalo srautų ir patiria didesnę infliaciją (6,2 proc. ir 1,6 proc.). Tai ypač būdina daugeliui Lotynų Amerikos šalių.
Naujausioje pasaulio ekonomikos apžvalgoje besivystančioms rinkoms TVF rekomenduoja taikyti varžančią pinigų politiką, bet tęsti skatinamąją pinigų politiką pažengusios ekonomikos šalyse. Deja, abu patarimai, jeigu jų nebus laikomasi efektyviai kontroliuojant kapitalą, gali paskatinti protekcionizmą.
Dauguma Lotynų Amerikos valstybių turi stiprų ekonominį pagrindą, ir dalį jų infliacijos lemia tai, kad skaičiuojant kainų indeksus maistui suteikiama daug svorio (gerokai daugiau nei pažengusios ekonomikos šalyse).
Tačiau šį kartą infliacijos nelydi valiutų nuvertėjimas. Netgi atvirkščiai. Nominalių palūkanų normų pakėlimas padidintų realiąsias palūkanų normas, o tai padidintų palūkanų normų skirtumą nuo pažangios ekonomikos šalių ir tokiu būdu priviliotų dar daugiau trumpalaikio kapitalo.
Nors tai gali būti tinkama finansinių investuotojų akimis, nėra daug prasmės didinti palūkanų normas tam, kad būtų kovojama su maisto (ir naftos) kainų infliacija. Infliacija jau pati lėtina ekonomikos augimą, sumažindama realųjį darbo užmokestį (ir „vėsindama“ gamybą).
Tačiau palikime šiuos ginčus nuošalyje ir diskusijos dėlei įsivaizduokime, kad palūkanų normų pakėlimas yra būtinas siekiant suvaldyti antrinį kainų stabilumo poveikį. Net ir tokiu atveju patarimas yra abejotinas.
Greitesnis augimas ir geri pagrindiniai rodikliai jau traukia kapitalo srautus į tokias šalis kaip Brazilija, Čilė, Peru, Kolumbija ir Urugvajus. Didesnis realiųjų palūkanų normų skirtumas su pažangios ekonomikos šalimis tik padidina jų patrauklumą ir sustiprina lūkesčius dėl valiutų sustiprėjimo.
Tai jau savaime kelia iššūkių vietinės pramonės konkurencingumui. Be to, Kinija gerokai sėkmingiau nei Lotynų Amerikos šalys dorojasi su spaudimu pabranginti valiutą. Papildomi trumpalaikio kapitalo srautai, lydimi reikalavimų apsaugoti vietines pramonės įmones, nesunkiai „valiutų karus“ gali paversti į „prekybos karus“. Ši grėsmė padidės, jeigu Dohos plėtros ciklas galutinai sužlugs.
Be to, trumpalaikiams kapitalo srautams būdingas svyravimas tampa dar viena priežastimi besivystančioms rinkoms kaupti užsienio valiutos rezervus, taip apsaugant ekonomiką nuo netikėtų kapitalo nutekėjimų.
Noras kaupti papildomus rezervus yra suprantamas, bet ir keliantis nerimą, nes tam reikia einamosios sąskaitos pertekliaus – vieno iš pirminių pastarosios pasaulinės finansų krizės katalizatorių. Tuo metu, kai pažengusios ekonomikos šalys turi varžyti fiskalinius deficitus, einamosios sąskaitos perteklius pasaulinei ekonomikai gali daryti defliacinę įtaką. Nuo staigių kapitalo nutekėjimų turintys apginti ekonomiką sukaupti rezervai galėtų suteikti vieną iš labiausiai nerimą keliančių krizės pamokų.
Iš tiesų, jeigu turėtume pasirinkti vienintelį paaiškinimą, kodėl krizė besivystančių rinkų nepažeidė labiau nei pažengusios ekonomikos šalių (kaip kad būtume tikėjęsi), atsakytume, kad pirmosios didžiąją dalį turto turėjo JAV doleriais, o daugumą įsipareigojimų – vietinėmis valiutomis. Taigi viena iš pagrindinių krizės pamokų yra ta, kad rezervų kaupimas apsaugo ekonomiką nuo importuotų krizių, todėl leidžia vyriausybėms vykdyti anticiklinę politiką.
Tai yra tiesa, tačiau integruotoje pasaulio ekonomikoje laikoma, kad vis dar galima rinktis eksportu grindžiamą augimą.
Didelio likvidumo aplinkoje, kurioje Lotyną Amerikos šalys gerokai mažiau sėkmingai nei Kinija atremia kapitalo įplaukas, patarimas joms padidinti realiąsias palūkanų normas gali tik privilioti dar daugiau trumpalaikio kapitalo, kuris sustiprintų spaudimą didinti valiutos vertę.
Niekas neturėtų nustebti, jeigu prekybos srityje pasijus įtampa. Taigi ką reikėtų padaryti?
Idealiame pasaulyje likvidumo kūrimą reikėtų kontroliuoti tarptautiniu mastu ir užtikrinti valiutų keitimo kurso politikos darnumą. Tačiau dabartinis realusis pasaulis nepanašus į idealųjį ir mums reikia rinktis antrąjį pagal tinkamumą sprendimą.
Kapitalo kontrolė (reglamentavimas ir rizikos ribojimo priemonės) galėtų padėti pažaboti spaudimą didinti valiutų vertę. Žinoma, priemonės nėra visiškai nepralaidžios ir galiausiai gali būti apeitos, bet jos yra daug geresnis pasirinkimas nei tai, kas būtų, jeigu jos nedarytų poveikio.
Jeigu kapitalo kontrolė nebūtų veiksminga, vyriausybės gali būti gundomos apsaugoti „jų“ vietinę pramonę, pradėdamos riboti tarptautinę prekybą.
TVF neseniai pripažino, kad kapitalo įplaukų kontrolė tam tikromis aplinkybėmis gali būti tinkamas pasirinkimas. Tai yra žingsnis teisinga linkme, bet vien jo nepakanka. TVF taip pat turėtų atidžiai stebėti, kokias pasekmes tarptautinei prekybai gali turėti jo politikos patarimai. Vietoje to, kad prašytų Lotinų Amerikos šalių grumtis su maisto (ir naftos) kainų infliacija didinant palūkanų normas, jis turėtų padėti joms įdiegti kapitalo kontrolės mechanizmus, kurie yra ir veiksmingi, ir turi „nežymų“ šalutinį poveikį.
____________________
Hectoras R. Torresas, buvęs Tarptautinio valiutos fondo vykdomasis direktorius, šiuo metu dirba su Pasauline prekybos organizacija.
