Darbuotojų etikos klausimas daugeliui šalies bendrovių nėra vienas svarbiausių. Bet jį ignoruojant gali kilti netikėtų sunkumų.
Žodis „korupcija“ lietuviams dažniausiai asocijuojasi su papirktu valstybės tarnautoju ar kyšiu policijos pareigūnui. Šių dalykų prevencija rūpinasi specialios valstybės tarnybos, už juos numatyta ir tam tikra teisinė atsakomybė. Tačiau verslo srityje korupcijos gaires brėžti kur kas sunkiau. Neretai nesąžiningi dviejų verslo subjektų ar jų darbuotojų susitarimai laikomi tik nepageidaujama, bet griežtai nedraudžiama veikla.
Nors padėtis per pastaruosius keletą metų pagerėjo, nemaža atvejų, kai susiduriama su neskaidriais verslo susitarimais. Kaip parodė konsultacijų bendrovės EY atliktas tarptautinis korupcijos ir sukčiavimo tyrimas, apie trečdalį (35 proc.) apklaustų Baltijos šalių įmonių vadovų teigė, kad kyšininkavimas ir korupcija versle yra plačiai paplitusi. Palyginti su rezultatais prieš dvejus metus, taip teigiančių dalis sumažėjo 5 procentiniais punktais. Net keliolika procentinių punktų – iki 45 proc. – padaugėjo tvirtinančių, kad tai neplačiai paplitusi praktika.
Minėti 35 proc. rodo atskirų žmonių nuomonę, t. y. kuriai daliai jų yra tekę susidurti su korupcijos apraiškomis, todėl nesąžiningai besielgiančių verslo subjektų skaičius mažesnis.
Rezultatus komentuodamas EY neteisėtų veiksmų tyrimų vadovas Liudas Jurkonis pabrėžė, kad Baltijos šalys padarė bene didžiausią progresą, palyginti su visomis į tyrimą įtrauktomis valstybėmis. Anot jo, tai galėjo lemti keli veiksniai: tiek vyriausybinės iniciatyvos, tiek glaudesnis bendradarbiavimas su ES institucijomis ir tokiomis tarptautinėmis organizacijomis kaip EBPO, pagaliau geresnė ekonomikos padėtis. Tendencijos teigiamos, bet verslo pasirengimas kovoti su galimais korupcijos atvejais dar nepakankamas. Kaip teigė ekspertas, mažiau negu pusė apklaustų įmonių turi patvirtinusios korupcijos ir sukčiavimo prevencijos politiką ar etikos kodeksą, tik pusės bendrovių vadovybė yra aiškiai apibrėžusi skaidrumo politiką, dar mažesnė dalis taiko realias nuobaudas už neleistinus veiksmus. Šiuo atžvilgiu Vakarų įmonių atotrūkis akivaizdus.
Kita kliūtis – požiūris. Kas ketvirtas respondentas Baltijos šalyse pateisina bent vieną iš kelių neetiškos veiklos būdų, pavyzdžiui, pramogas, asmenines dovanas, sumas grynaisiais ar finansinių ataskaitų iškraipymą, kad verslas gautų tam tikros naudos. Baltijos valstybių ypatybė – dominuojančios asmeninės dovanos, siekiant sandorį laimėti ar pratęsti.
Greitesni rezultatai
Tai, kad korupcija versle dažnai nesuvokiama kaip grėsmė ar kaip didelė problema, lemia keli veiksniai. Pirmiausia, valstybės sektoriuje korumpuoti veiksmai yra aiškiai apibrėžti ir už juos taikoma teisinė atsakomybė abiem šalims, o tokio tipo sandėrių verslo srityje Lietuvos įstatymai nereglamentuoja ir teisinių padarinių nenumato. Antra, tokia praktika gali būti vertinama kaip paprastesnis ir greitesnis būdas pasiekti rezultatų. Tokiu atveju pirminė nauda tenka įmonei, o ne konkrečiam asmeniui, todėl neetišką poelgį visada galima bandyti pateisinti „didesnio gėrio“ siekiu.
Pavyzdžiui, vienos bendrovės darbuotojas įteikia asmeninę dovaną kitos įmonės atstovui, nes šis sutiko iš jo įsigyti daug kompiuterių. Pirkinys pirmai bendrovei iš tiesų reikalingas, o antroji įrenginius pardavė už rinkos kainą. Iš pirmo žvilgsnio niekas nuostolių dėl to nepatyrė – priešingai, procesas truko trumpiau, nes nereikėjo skelbti įsigijimo konkurso ir nagrinėti kelių pasiūlymų. Vis dėlto gal konkurse būtų paaiškėję, kad, nors niekas pigesnių įrenginių ir nebūtų pasiūlęs, kiti tiekėjai būtų galėję pateikti našesnių kompiuterių ar suteikti ilgesnę garantinę priežiūrą.
Tokia situacija iškreipia konkurenciją ir rinkos veikimo mechanizmą. Laimėti gali ne geriausią pasiūlymą pateikusi, o nematomo žaidimo taisykles sugebėjusi atitikti įmonė. Jei tokia praktika plačiai paplitusi, nelieka prasmės tobulinti paslaugas ar produktus ir reikia investuoti į santykių su tinkamais žmonėmis palaikymą. Taip iš rinkos gali pasitraukti ar į ją iš viso neateiti pažangios įmonės. Galiausiai dėl to nukenčia vartotojai, nes jie priversti permokėti už paslaugas ar naudotis ne pačiais geriausiais pasiūlymais.
Pasak L. Jurkonio, matydami tokią padėtį, užsienio investuotojai gali nesiryžti ateiti į šalį. Toks jų sprendimas turi įtakos ne tik konkurencinei aplinkai, bet ir darbo rinkai, nes užsienio bendrovės dažniau moka didesnius atlyginimus negu vietos.
Įtraukė ir tiekėjus
Vienus investuotojus neetiški verslo sandoriai gali atbaidyti, kiti patys ryžtasi perkelti geriausią užsienio patirtį. Telekomunikacijų bendrovė „Teo“, kurios pagrindinis akcininkas yra švedų koncernas „TeliaSonera“, šią vasarą paskelbė atnaujintą tiekėjų etikos kodeksą ir pakvietė jo pasirašyti verslo partnerius.
„Tiekėjų etikos kodekse numatyti aukšti etiško elgesio, kovos su korupcija, žmogaus teisių, darbuotojų saugumo ir sveikatos, aplinkosaugos reikalavimai. Visi bendrovės tiekėjai kviečiami pasirašyti tiekėjų etikos kodekso ir užpildyti klausimyno pagal minėtas sritis. Atsižvelgdama į tai, „Teo“ rinksis vieną ar kitą tiekėją. Viliamės, kad geroji praktika plėsis, ir ateityje tai bus ne išimtis, o taisyklė kiekvienoje įmonėje. Taip pat tikimės, kad ir mūsų tiekėjai pradės kelti tokius pat reikalavimus partneriams“, – sakė „Teo“ korporatyvinių reikalų vadovas Antanas Bubnelis.
Tam tikrais atvejais nesąžiningas elgesys gali padėti pasiekti geresnių rezultatų, todėl teisiniu požiūriu to neišeina laikyti darbo prasižengimu.
Vidinis etikos ir elgesio kodeksas bendrovėje taikomas devynetą metų. Kad etiškos vertybės „TeliaSonera“ įmonių grupėje būtų suvokiamos vienodai, praėjusiais metais jis buvo atnaujintas, taip pat peržiūrėti kiti susiję dokumentai – pažeidimų nagrinėjimo ir pranešimų apie pažeidimus tvarka.
Korupcinius veiksmus ar susitarimus apibrėžia tiek „Teo“ etikos kodeksas, tiek bendrovės antikorupcijos politika ir jos privalo laikytis kiekvienas darbuotojas. Ji detalizuoja tokias veiklas kaip verslo svetingumas (business hospitality), dovanų gavimas ar teikimas, kyšininkavimo draudimas, interesų konflikto vengimas, verslo sandorius palengvinančių mokėjimų draudimas. Nauji bendrovės darbuotojai sudarydami darbo sutartį pasirašytinai įsipareigoja laikytis šiuose dokumentuose išdėstytų nuostatų.
Vien supažindinti nepakanka
Vis dėlto laikytis skaidrumo principų organizacijai tai gali būti nelengva užduotis. Kaip parodė EY tyrimas, Lietuvoje nedaug įmonių, turinčių etikos kodeksą bei taisykles, kaip elgtis pastebėjus įtartiną sandorį ar nesąžiningai besielgiantį darbuotoją. O ir patvirtintas vienoks ar kitoks etikos kodeksas dažnai primena deklaratyvių tezių rinkinį.
„Įmonės iki galo nesupranta, kas tai yra ir kam to reikia. Todėl etikos kodeksai dažnai atrodo kaip 10 Dievo įsakymų, kuriuos visi lyg ir žino, bet mažai kas jų griežtai laikosi. Bendrovės vertybės turi būti apibrėžtos, bet tai tėra tik pirmas žingsnis. Kad jomis būtų vadovaujamasi kasdienėje veikloje, būtina aiški tvarka ir procedūros, ką kada galima daryti ir ko ne, kokia atsakomybė už tai numatoma“, – aiškino L. Jurkonis.
Dar vienas dalykas, kurio stinga skaidrių veiklos principų pasirengusioms laikytis įmonėms, tai veiksmingi vidaus kontrolės padaliniai, kurie galėtų vykdyti nepriklausomus tyrimus ir pateikti išvadas. Kaip teigė pašnekovas, vidaus audito ar kontrolės departamentų mažesnėse ar vidutinio dydžio bendrovėse paprastai nebūna arba ši užduotis pavedama atlikti vienam žmogui, kuris atsakingas administracijos, komercijos ar finansų direktoriui. Tačiau tokie asmenys turėtų būti atsakingi įmonės valdybai, kad būtų pajėgūs nešališkai tirti kiekvieno darbuotojo, įskaitant ir direktorių, veiksmus.
Bendrovėje „Teo“ nuo 2005 m. veikė Etikos komitetas, kuris turėjo užtikrinti, kad etikos normų ar darbo drausmės pažeidimai būtų nagrinėjami objektyviai. Praėjusiais metais atnaujinus etikos kodeksą šio komiteto neliko, o už pažeidimų nagrinėjimą šiuo metu atsakingi Personalo, Rizikos ir Teisės departamentų specialistai.
Tai pereinamasis laikotarpis ir, kaip teigė A. Bubnelis, artimiausiu metu bus įsteigta „skaidrumo linija“ – anoniminė pranešimų sistema, kuri informuoti apie pažeidimus leis užpildant anketą internetu. Šią sistemą prižiūrėti ir atlikti tyrimus bus patikėta trečiajai šaliai. Galutinį sprendimą priims bendrovės vadovybė. Už etikos ir elgesio kodekso, antikorupcijos politikos ar kitų „Teo“ tvarkų pažeidimus darbuotojams gali būti pritaikytos drausminės nuobaudos, įskaitant pašalinimą iš darbo.
Prasižengęs, bet nepažeidęs
Etikos kodekso klausimai gali atrodyti paviršutiniška problema, kai šalies verslui tenka sukti galvą dėl ES ūkio stagnacijos, Rusijos sankcijų ar naujų eksporto rinkų paieškos. Tačiau įmonės vadovybei prireikus priimti sprendimą dėl nesąžiningo darbuotojo, neturint bent jau aiškiai išdėstytų etiškos veiklos taisyklių, galima susidurti su netikėtais sunkumais. Tam tikrais atvejais nesąžiningas elgesys gali padėti pasiekti geresnių rezultatų, todėl teisiniu požiūriu to neišeina laikyti darbo prasižengimu.
Lietuviškuose įstatymuose „korporatyvinės korupcijos“ sąvokos nėra. „Lietuvoje, skirtingai nei Estijoje, kur Baudžiamasis kodeksas neseniai papildytas dviem straipsniais, numatančiais baudžiamąją atsakomybę už kyšio davimą bei ėmimą privačiajame sektoriuje (numatyta bausmė – įkalinimas iki penkerių metų), korupciniai susitarimai privačiajame versle nereguliuojami“, – teigė advokatų profesinės bendrijos „Triniti“ partnerė ir advokatė Vilija Viešūnaitė.
Ji taip pat pabrėžė, kad specialiuose kovos su korupcija teisinį pagrindą sudarančiuose teisės aktuose kalbant apie privatųjį sektorių apsiribojama bendro pobūdžio nuostatomis. Pavyzdžiui, Korupcijos prevencijos įstatymo 1 straipsnyje tik užsimenama, kad dokumentas nustato „pagrindinius korupcijos prevencijos principus, tikslus ir uždavinius valstybės tarnyboje ir privačiame sektoriuje“, bet realybėje jokios atsakomybės neužtraukia.
Aišku, tokiais atvejais viską galima sutvarkyti abipusiu susitarimu ir nekeliant triukšmo. Tačiau, pasak L. Jurkonio, taip problema nesprendžiama, nes nesąžiningas darbuotojas nueina pas įmonės konkurentą ar tiekėją ir toliau taiko senuosius veiklos metodus.
Pasak V. Viešūnaitės, galima išeitis yra vidiniai verslo subjektų dokumentai: darbo tvarkos taisyklės, pareiginiai nuostatai ir pan., kuriuose būtų numatytas draudimas darbuotojams sudaryti korupcinio pobūdžio susitarimus. „Taip atsirastų galimybė korumpuotam darbuotojui taikyti drausmines nuobaudas, net atleisti iš darbo iš anksto neįspėjus. Vėliau, priklausomai nuo faktinių aplinkybių, būtų teorinė galimybė išieškoti neteisėtais darbuotojo veiksmais bendrovei padarytą žalą“, – sakė advokatė.
Poreikis skirti daugiau dėmesio skaidrumui ateityje gali būti neišvengiamas. Kaip nurodė L. Jurkonis, JAV, Jungtinėje Karalystėje ar Skandinavijos šalyse griežtinami antikorupcinio pobūdžio teisės aktai. Todėl siekdamas plėtoti veiklą minėtose šalyse Lietuvos verslas turės daugiau dėmesio skirti atitinkamiems neetiškos veiklos saugikliams.
