Naujienų portalai linkę nutylėti, kad nekontroliuoti skaitytojų komentarų jiems yra naudinga
Naujienų portalų komentatorių drabstymasis ne paties geriausio kvapo substancijomis yra puiki trąša portalams, sugebantiems išspausti iš to piniginį derlių. O kai pasiskundžiama, kad smirdi, portalai sako, kad tai šventa žodžio laisvės karvė pridirbo. Pamiršdami, kad karvė – tai jie.
Internautų komentarai ir žodžio laisvė Lietuvoje labai dažnai tapatinami. Per daugybę metų viešoji erdvė tapo neįsivaizduojama be „Delfi“, o šis – be galimybės pasisakyti jo neaprėpiamose paraštėse. „Delfi“ komentarai tapo ir rimtų sociologinių tyrimų objektu, ir tam tikru pseudosociologiniu įrankiu, naudojamu vertinant, pavyzdžiui, lietuvių mentalitetą ar tautinį charakterį. Prie komentarų kaip „žodžio laisvės“ elemento suvokimo, be abejo, prisidėjo ir patys portalai. Kritikuojami jie atsakydavo, jog komentarų ribojimas būtų žingsnis cenzūros link. Ir galbūt net nuoširdžiai tuo tikėdami. Bet šis tvirtinimas – tik pusė netiesos. Kita pusė – tai, apie ką nekalbama. Komentarai portalui reikalingi ne tam, kad burtųsi skaitytojų ar komentatorių bendruomenė, nuolatinė auditorija. Portalui pirmiausia reikia, kad skaitytojai maigytų savo kompiuterio pelę – click’intų. Paspaudimai ir puslapių atvertimai yra vieni iš pagrindinių portalo populiarumo matavimo parametrų, kuriais remiasi reklamdaviai.
Didžiausias ir daugiausia komentatorių turintis „Delfi“ kol kas neskelbia net komentatorių IP adresų, nors tai jau seniai daro lrytas.lt ir kurį laiką 15min.lt. Pasak Mindaugo Voldemaro, tinklaraštininko ir verslo konsultanto, IP adresų skelbimas yra prevencijos priemonė ir galimybė pakankamai kompiuterinio raštingumo turintiems internautams užsiimti savireguliacija. Jis teigia už rankos pastvėręs viešųjų ryšių agentūrą „Publicum“ ir apie tai paskelbęs tinklaraštyje Commonsense.lt.
„Matėme, kad iš tų pačių adresų kelerių metų laikotarpiu pasikartojo komentarai, palaikantys „Omnitel“ ir su purvu maišantys „Tele2“ ir „Bitę“. Nepatingėjau parankioti kelias valandas. Vienas IP adresas – iš „Publicum“. Kai kalbame apie žemą lygį, yra akivaizdžių faktų, kad tai daro ir PR agentūros. Bent „Publicum“ tikrai darė – jie to nepaneigė. Šis atvejis pagelbėjo tuo, kad tą pačią dieną iš tam tikrų adresų baigėsi komentarai, menkinantys vienus operatorius ir palaikantys kitus“, – pasakojo M. Voldemaras.
Tokiai savireguliacijai reikia laiko ir gebėjimų. Prevencinė komentatorių IP adresų skelbimo funkcija irgi nėra tobula, nes nemažai žmonių kol kas nesupranta, kad juos gali susekti. „Manau, paprastas žmogus nelabai suvokia, kad šita erdvė yra ne niekieno, ne visų, ne kybanti ore, bet stebima, kontroliuojama ir, jeigu savo laisve piktnaudžiausi, būsi greitai ištinklintas. Greitai suprasi, kad tas ore kybantis internetas nusileidžia ant žemės“, – sako Mindaugas Nastaravičius, žurnalistas, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys. „Bet dalis susimąsto, – sako M. Voldemaras, – ypač dėl to, kad dažniausiai naudojasi internetu darbe ir iš įmonės kompiuterio nenori rašyti, nes lieka ir įmonės pėdsakas.“
Toleruojamas blogis
Tomo Balžeko, „15 minučių“ generalinio direktoriaus tvirtinimu, 95 proc. komentarų yra blogis ir etika juose yra rimta problema. Pasak jo, geriausias problemos sprendimas – komentatoriams registruotis vardu ir pavarde. Liudas Dapkus, lrytas.lt vyriausiasis redaktorius, sako, kad komentarai turėtų būti portalo draugų būrio pasikalbėjimų vieta. „Bet taip nėra. Tada turi juos priversti peržengti tam tikrą slenkstį – užsiregistruoti. Galbūt tie registruojami komentatoriai atsiras – pas mus ir pas kitus – ir komentarai bus geresni. Aš to norėčiau iš tiesų“, – tikina L. Dapkus ir teigia, kad jo prižiūrimame portale jau netrukus atsiras galimybė komentuoti prisiregistravus. Tačiau apie sunkiai suvaldomų anoniminių komentarų panaikinimą jis kol kas nekalba.
Kodėl problema pripažįstama, bet nesprendžiama? Apribojus komentavimo galimybes pirmiausia sumažėtų vadinamųjų paspaudimų arba puslapių atvertimų skaičius. T. Balžekas svarsto, kad galimybė nevaržomai komentuoti jo portalui „kažkiek generuoja“ lankomumo, bet 15min.lt atveju tai nėra lemiamas veiksnys. Daugiausia komentarų sutraukiančio „Delfi“ vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė nesutiko atsakyti į IQ klausimus, o su portalu nesusiję pašnekovai teigia, kad šiam lietuviško interneto liūtui komentarai yra svarbus kąsnis.
„Teoriškai galiu pasamprotauti: prie, pavyzdžiui, Garliavos istorijos komentarų būna nuo 1000 iki 2000 per dieną ar pusantros. Tie parašyti komentarai yra 10–15 proc. nuo perskaitytų komentarų, nes ne visi, kas komentarus skaito, juos rašo. Tai galima sakyti, kad populiaraus straipsnio komentarai sugeneruoja apie 10–15 tūkst. papildomų paspaudimų. Dauginkime iš 30 dienų – gausime arti pusės milijono“, – svarsto Artūras Račas, naujienų agentūros BNS vadovas ir „15min“ savaitraščio skiltininkas.
Pusėtina atsakomybė
Estijos aukščiausiasis teismas yra paskelbęs, kad už komentarus yra atsakingi portalai ir nubaudęs estiškąjį „Delfi“ už verslininko įžeidinėjimą ir grasinimus komentaruose. Šis sprendimas buvo apskųstas Europos Žmogaus Teisių Teismui.
Lietuvoje teismai baudė tik pačius komentatorius, o Baudžiamasis kodeksas skelbia, kad už kurstymus, tyčiojimąsi atsakingas tas, kas tai darė „viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemonę“. Taigi, žiniasklaida Lietuvoje yra nebent įrankis.
L. Dapkus, lrytas.lt vyriausiasis redaktorius, teisinasi: „Redakcija nėra atsakinga, kaip nėra atsakingas miestas, jei ant jo sienų kas nors rašo.“ Tačiau M. Nastaravičius iš kišenės traukia kitą palyginimą: „Jei į aikštelę įsileidi futbolininkus, kuriems geltona kortelė yra ne kortelė ir jie iškart galvoja apie raudoną, tai tada samdyk teisėją.“
Žiniasklaida nėra neutralus miestas, kurio gatvėmis savais tikslais blaškosi praeiviai. Tai veikiau stadionas, suinteresuotas mačo intriga ir bilietų pardavimu. Tiesa, portalai pastaraisiais metais pradėjo samdyti „teisėją“ – turi darbuotojus, kurie prižiūri ir šalina netinkamus komentarus. Tačiau tinklaraštininkas M. Voldemaras teigia, kad priežiūra nėra efektyvi, o prie komentarų esančia nuoroda, skirta pranešti prižiūrėtojui apie netinkamą komentarą, gali būti naudojamasi siekiant pašalinti nepatinkančias nuomones, o ne įstatymus ar etiką pažeidžiančius komentarus.
Vienas brangesnis už tūkstantį
„Žiniasklaida mums pirmiausia reikalinga dėl informacijos. Informacija mums reikalinga, ji padeda priimti sprendimus, ir žmonės į portalą ateina sužinoti. Komentarai yra teisė sužinojus reaguoti“, – sako M. Nastaravičius.
Bet kas iš to? Ar sukuriama kokia nors vertė, išskyrus paspaudimus, kuriuos skaičiuoja internetinis skaitiklis? Komentarai dažniausiai verti tiek, kiek balsavimas tiesioginės televizijos laidos metu. Auditorija tik leidžia žiniasklaidos priemonei papildomai užsidirbti, o kitą dieną jai pateikiama jau kita skambi antraštė ir suteikiama dalyvavimo iliuzija.
L. Dapkus pastebi, kad komentarų gausa yra „šioks toks nacionalinis fenomenas“ ir sieja tai su visuomenėje, pasak jo, glūdinčiu pykčiu, nusivylimu. Jis pastebi, kad, pavyzdžiui, didžiuliuose Jungtinės Karalystės portaluose komentarų niekada nebūna tiek daug.
BBC išvis nesuteikia teisės komentuoti straipsnių (su retomis išimtimis) ir britai to nevadina žodžio laisvės suvaržymu. Paprastai BBC portale skaitytojų prašoma siųsti savo komentarą ar savo informaciją redaktoriui. Jei straipsnis apie bombos sprogimą – kviečiami rašyti arba skambinti esantys įvykio vietoje. Panašiai elgiasi ir lietuviški portalai, sukūrę pilietinės žiniasklaidos rubrikas ar lankytojus raginantys siųsti savo nuotraukas iš įvykio vietos. Tai panašiau į žodžio laisvę, jei vėlgi pilietinės žiniasklaidos rubrikų neužvaldys viešųjų ryšių agentūrose gimęs turinys. O tokių tekstų rengimo paslauga kai kuriose jų jau atsirado.
BBC supranta, kad svarbiausia yra ne kuo didesnio individų skaičiaus teisė pasisakyti, o taikli ir laiku pateikta žinia ar įžvalga. Jei dingtų „Delfi“, vienas populiariausių lietuviškų portalų, tai būtų didžiulis praradimas ir smūgis žodžio laisvei. Jei dingtų „Delfi“ komentarai – viešoji erdvė taptų tik švaresnė, o žodžio laisvė nenukentėtų. Vienintelio kokybiško žurnalistinio ar analitinio teksto nauda ir indėlis į žodžio laisvę yra nesuskaičiuojamai didesni negu teisė to straipsnio paraštėse išsirėkti šimtams ar net tūkstančiams individų.
