Tomo Čiučelio iliustr.
Pasaulio turtuoliai dažnai naudojasi asmeninio bankininko paslaugomis. Tokie finansiniai patarėjai ir patikėtiniai saugo, valdo ir augina jų turtą. Ar tokiai bankininkystės rūšiai jau pribrendo Lietuva?
Asmeniniai bankininkai jau dirba mūsų šalyje, tačiau pirmas svarbus klausimas, kiek reikia turėtų pinigų, kad galėtum pabelsti į jų duris? Atsakome – „Finastos“ Gerovės valdymo departamento direktorė Dovilė Grigienė jus vertins kaip klientą, jei turėsite likvidaus turto už mažiausiai pusę milijono litų, dar geriau – už visą. Apskritai, tai tik pradinė suma – pageidautina, kad finansinis potencialas būtų didesnis. Neseniai Lietuvoje pradėjusios veikti bendrovės „Lewben Family OfficesFamily Offices“ vykdomoji direktorė Rita Rybakovienė sako, jog minimalus jų kliento potencialas turėtų siekti 10 milijonų litų – įskaitant įvairias turimo turto formas. Nes tik tokio kapitalo savininkui gali prireikti finansinio patarėjo, o ir pastarojo sukuriama pridėtinė vertė tada gali būti didelė. Paminėtos sumos nereiškia, kad jei finansinei institucijai atnešite 100 tūkst. litų, su jumis niekas nesikalbės. Žinoma, kalbėsis, tačiau patariančioji ir valdančioji pakopa jau bus kita.
Toliau – ar atsargūs, budrūs ir nepatiklūs lietuvių turtuoliai, kurie dažniausiai savo rankomis ir galva nuo nulio sugebėjo sukrauti didelius turtus, gali norėti finansinio patarėjo paslaugos? Galbūt jie mano, kad savo kapitalą ir patys sugeba puikiai valdyti? Teoriškai turėtų sugebėti, o praktiškai krizė aiškiai parodė, kad klaidų padaryta pakankamai. Ir dėl didelio pasiturinčių žmonių užimtumo, ir dėl inercinio mąstymo. Pagrindinė klaida – susikoncentravimas į vieną sritį, diversifikacijos trūkumas. Tarkime, daugelio turtuolių laisvų pinigų ištekliai buvo sutelkti ten, kur sekėsi geriausiai, todėl ir krizės smūgį daug kas pajuto koncentruotai. Įdomu, kokį finansinio portfelio paskirstymą siūlytų patirties turintys finansiniai patarėjai?
„Finastos“ Gerovės valdymo departamento direktorė D. Grigienė turtą siūlytų skirstyti maždaug pagal tokią schemą. Dalis – trumpalaikėms investicinėms pinigų rinkos formoms. Tokioms, kurių likvidumo terminas – nuo kelių mėnesių iki metų. Tokios investicinės formos ir skirtos likvidumui valdyti. Tai gali būti trumpalaikės obligacijos, vyriausybiniai popieriai, iždo vekseliai, kartais tokio pobūdžio obligacijų į rinką trumpam išmeta ir įmonės. Antras paketas galėtų būti formuojamas fiksuoto pajamingumo ir jo likvidumas siektų nuo metų iki kelerių. Ši investicijų forma patraukli tuo, kad numatomos pajamos žinomos tiksliai, o svyravimų skalė žemesnė nei akcijų rinkoje.
Investuotojų dėmesio centre – ir vynas. (Scanpix nuotr.)
Ir pagaliau trečiasis, rizikingiausias portfelis – akcijos ir alternatyvios investicijos. Į rinkas, turtą, įvairias įmones, verslą. Finansiniai patarėjai mano, jog veiksmingai valdomas turtas turėtų būti išsiskaidęs pagal įvairias turto klases ir aktyvų turėtų būti visur – tada rinkos laimėjimai padengia nenumatytus smūgius ir labai retai atsitinka taip, kad didžioji turto dalis pražūva. Tenka sutikti, kad specialiai ir kruopščiai nesidomint visais finansinės rinkos instrumentais atskiram asmeniui optimaliai paskirstyti didelį kapitalą vis dėlto sunkoka. Nebent tas asmuo būtų dar vienas Warennas Buffettas, kuris visą gyvenimą tik tuo ir užsiima, kad optimizuoja savus ir svetimus pinigus. Todėl ir daro tai puikiai.
Deimantai, menas ir vynas
Įdomu, ar esama kokių finansinių instrumentų, kurie pavieniui nepriklausomam milijonieriui arba milijardieriui būtų neįkandami? Kokių nors paslaptingų prieigų, kurios atsiveria tik tam tikram milijonų skaičiui? „Finastos“ Gerovės valdymo departamento direktorė D. Grigienė kaip pavyzdį mini deimantų fondą. Jame nustatytas aukštas potencialaus investuotojo minimumas – pavyzdžiui, „Alfa Capital“, Rusijos investavimo grupė, pernai įkūrusi į deimantus investuojantį fondą, minimalią pradinę investavimo sumą nurodo nuo 1 milijono eurų. Taigi, patyręs finansinis patarėjas, operuodamas kelių turtingų klientų pinigais, gali pretenduoti į štai tokią arba kitą aukštą įėjimo barjerą turinčią investavimo formą.
R. Rybakovienė, „Lewben Family Offices“ vykdomoji direktorė kaip išskirtinio finansinio instrumento pavyzdį nurodo prieigą prie naujiems klientams itin aukštus reikalavimus keliančių privačių Šveicarijos bankų. Taip pat prie ribotų pusiau investicinių, pusiau kolekcinių fondų. Tarkime, ypatingos vertės meno kūrinių arba išskirtinių vyno namų kolekcijų, kur pradinė investicija mažų mažiausiai turėtų siekti 300 tūkst. eurų. Kalbama, kad Lietuvoje dėl pastarųjų „gyvenimo būdo investicijų“ į finansinius patarėjus kol kas kreipiamasi retai, nes poreikį investuoti į šias netradicines kryptis dažniausiai jaučia tik tie, kurie didelį kapitalą valdo jau kurį laiką.
JAV privačios bankininkystės ištakos susiformavo prieš gerą šimtmetį. Pasiturintys pirkliai, trokšdami ramiai pakeliauti po pasaulį, samdydavo itin patikimus žmones, kad šie prižiūrėtų jų turtus ir neleistų iššvaistyti pinigų nedrausmingai šeimynai.
Čia jau savaime kyla klausimas, į kokį lietuviškos rinkos segmentą orientuojasi asmeniniai finansiniai patarėjai? Ar jis jau pakankamai didelis, kad ši bankininkystės rūšis galėtų egzistuoti? „Finastos“ atstovė D. Grigienė sako, kad jie orientuojasi į šimtą turtingiausių Lietuvos šeimų. Manoma, kad trečdalis tokiomis paslaugomis domisi arba gali susidomėti. R. Rybakovienė grupę dar susiaurina – jos nuomone, Lietuvoje gerovės valdymo paslaugos gali būti aktualios 20–30 šeimų. Derybų procesas su tokiais klientais paprastai ilgas – jis gali užtrukti ir pusmetį, ir metus. Todėl jei ne institucijos, kurios kartais taip pat siekia profesionalaus turto valdymo (dažniausiai – trumpalaikių investicijų forma), finansiniai patarėjai itin daug darbo neturėtų. Kol kas. Daugiau tikimasi iš ateities, kai Lietuvoje ilgainiui ims rastis turto paveldėtojų karta. Tai yra ta, kuri jau ne pati uždirbo pinigus, o toji, kuri leistų paveldėtą kapitalą patikėti profesionalams. O pati ramia galva užsiimtų savais reikalais.
Jei trumpam atsigręžtume į istoriją, privačios bankininkystės ištakas prieš gerą šimtmetį išvystume JAV. Pasiturintys pirkliai, trokšdami ramiai pakeliauti po pasaulį, samdydavo itin patikimus žmones, kad šie prižiūrėtų jų turtus ir neleistų iššvaistyti pinigų nedrausmingai šeimynai. Europoje privatūs bankininkai atsirado maždaug prieš 300 metų. Nepaisant prabėgusių šimtmečių, privačios bankininkystės esminė užduotis išliko ta pati – saugoti ir gausinti patikėtą turtą.
Kas raško obuolius?
Kas vis dėlto labiau turi įtakos strateginės investicijų krypties pasirinkimui – finansinis patarėjas ar turto savininkas? D. Grigienė sako, kad, atsižvelgiant į daugelį niuansų, vis dėlto turto savininkas. Nors jei jis staiga užsimanys rizikuoti visu savo turtu, patarėjas gali su tuo nesutikti. D. Grigienė sako aiškiai žinanti, kad savininkai daug mažiau toleruoja negatyvią grąžą nei jie patys galvoja. Todėl dažniausiai klientams siūloma net 90 proc. turto investuoti į saugias priemones, ir tik 10 proc. – į aktyvias ir rizikingas. R. Rybakovienės nuomone, gerai išsiaiškinęs kliento poziciją, suformuoti optimalų portfelį gali ir patarėjas. Kliento žodis vis tiek bus paskutinis, tačiau patarėjas visada norės įsitikinti, kad sprendimas priimtas turint aiškų supratimą apie pasekmes.
Ar rimto kapitalo savininkams apsimoka finansinių patarėjų veikla? Visa tai gana konfidenciali informacija, todėl, ko gero, patikimiausia remtis bankų pateikiamais skaičiais. Gerųjų laikų statistika rodo, jog 30 proc. į bankus patenkančio kapitalo atsirado būtent dėl finansinių patarėjų darbo. Dabar situacija kiek pasikeitusi – pajamos iš gerovės valdymo yra sumažėjusios nuo 14 iki 20 proc. (priklausomai nuo banko ir šalies).
Svarbus klausimas šiame kontekste – kiek kainuoja finansų valdytojo paslaugos? Tarkime, „Finastos“ Gerovės valdymo departamente dažnas variantas – metinis 1 procento nuo turto vertės mokestis. Bet gali būti ir mažiau: kai patikėtas turtas tikrai didelis arba kai susitariama dėl specialių ilgalaikių investavimo formų, tokių kaip vadinamieji „trustai“ – pasitikėjimo pagrindu valdomos sąskaitos, skirtos specialiems tikslams (pvz., pinigų perleidimui formuojant paveldėjimus, turto atskyrimui, mokestiniam planavimui). Palyginimui galima paminėti, kad grąža iš obligacijų šiuo metu yra apie kelis proc. per metus. „Lewben Family Offices“ įkainius taiko individualiai, jie gali būti tiek valandiniai, tiek metiniai, skaičiuojami nuo valdomo turto vertės. Kartais jie taip pat gali siekti iki 1 proc. turto vertės.
Kooperacija nėra populiari
Ir pagaliau paskutinis dalykas – jei, tarkim, dvi šeimos turi po 500 tūkst. ar po milijoną litų, ar gali dėl jos efektyvumo savo turtus finansiniam patarėjui teikti kaip vieną? „Finastos“ atstovė sako, jog tokios koncesijos yra įmanomos, o turtus juridiškai galima atskirti. Tačiau tokie pageidavimai reti.
„Lewben Family Offices“ kaip tik specializuojasi šeimos biuro paslaugų formate. Beje, daugiašeimių biurų idėja nesena – ji tarp turtingų žmonių atsirado tik XX a. pradžioje. Tačiau daugiašeimis biuras čia suprantamas tik vieno kraujo giminystės prasme. Tada dirbama su visa šeima: tėvais, vaikais, anūkais. Planuojant tokius daugiasluoksnius finansus aprėpiama ir daugiau sričių, nes atsižvelgiama į visų šeimos narių tikslus – pradedant vaikų mokslais, baigiant filantropija, poilsiu, kelionėmis.
„Lewben Family Offices“ atstovė sako, jog gerovės valdymo srityje pradirbusi 11 metų, ji drąsiai gali teigti, kad Lietuvoje būtent tokio lygio gerovės valdymo formų daugiau nėra. Privati bankininkystė aprėpia tik griežtai finansinę sritį, pavieniai konsultantai – atskirus klausimus. Taigi toks daugiasluoksnis finansinės kultūros lygmuo mums kol kas naujas. Kiek jis bus įdomus ir reikalingas, parodys gyvenimas.
