A. A. Jonynas: „Tikiuosi, stogas nenuvažiuos nei LRS pastatui, nei man.“
Naujasis Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) pirmininkas, poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas A. Jonynas, pastebi, kad dabarties lietuvių poezija daugiau kreipiasi ne į tautą, o į atskirą žmogų. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek jai būsime atviri. Apie rašytojų kasdienę druską ir duoną A. A. Jonynas pasakoja IQ kultūros apžvalgininkei Godai Šileikaitei.
Kaip jaučiatės eidamas naujas pareigas?
– Kandidatuoti nenorėjau, galima sakyti, jaučiau vidinį pasipriešinimą šiam žingsniui, tačiau visiems atsisakius, o kolegoms įkalbinėjant, sutikau pretenduoti į pirmininko pareigas. Ir išrinktas jaučiuosi ne itin jaukiai dėl daugybės priežasčių. Tai tikrai nepalankus ir alinantis darbas, nes vienu metu turi atlikti ir vadybininko, ir ūkvedžio, ir finansininko darbą, gražiems darbams pačios literatūros ir rašytojų labui nelabai lieka nei laiko, nei jėgų. Esu įpareigotas rūpintis nemažu, bet nuostolingu turtu disponuojančia organizacija ir jos žmonėmis, o tai jau savaime užverčia ant pečių baisią atsakomybę.
Buvęs LRS pirmininkas Jonas Liniauskas sakė naujajam pirmininkui paliekantis du svarbius darbus: LRS pastato stogo rekonstrukciją ir rašytojo Vytauto Petkevičiaus atminimo įamžinimą, kuris, anot jo, sukels įvairių požiūrių.
– Stogo būklė kritinė, tačiau pradinių darbų jau imtasi, ir tikiuosi, kad jis nenuvažiuos nei pastatui, nei man. Bet kas dieną randasi ir begalė kitų darbų. Sąjungos pastatas – didžiuliai rūmai, kultūros vertybė, kurią įstatymu esame įpareigoti saugoti. Rūmų saugojimas ir išlaikymas kainuoja didelius pinigus, bet jų atsisakyti būtų keblu – salėse vyksta literatūriniai vakarai, turime biblioteką, leidyklą, leidinių redakcijas, klubą. Daugelis šių erdvių patalpų gražios, bet visiškai neparankios darbui, dalies net ir neįmanoma efektyviai panaudoti, be to, jos kaukte kaukiasi remonto. O dėl V. Petkevičiaus jokių kontroversijų nematau. Pinigai jo antkapiniam paminklui jau skirti, mums beliko juos pervesti skulptoriui. Galima įvairiai vertinti V. Petkevičiaus asmenybę ir jo vaidmenį, bet paneigti jį kaip rašytoją vargiai kas įstengs, o pasirūpinti savo mirusiaisiais yra mūsų pareiga.
Kokie jūsų, kaip naujojo pirmininko, ateities tikslai? Ar jau žinote, ką ketinate tobulinti LRS?
– Norisi, kad LRS veiktų rašytojų labui, kad būtų jiems saugi užuovėja, padedanti spręsti ir socialines, ir kūrybines rašytojų problemas, besirūpinanti jų darbo sąlygomis ir kūrinių sklaida. Tačiau vieno žmogaus pastangų ir iniciatyvos tam tikrai niekada neužteks. Norint, kad kažkas esmingiau pasikeistų, reikalingi veiklūs, išmanūs, gabūs ir talentingi padėjėjai, bet juk tokiems žmonėms reikėtų ir atitinkamai mokėti! Šiandien galiu kliautis tik draugiška į šį akivarą mane įstūmusių kolegų pagalba ir tikėtis, kad po kurio laiko jie nepaliks manęs kapstytis vieno. O kol kas šis veiklos tobulinimas atrodo kaip užburtas ratas, tai atima energijos ir laiko, o kokio nors konkretaus rezultato ir sau pačiam nelabai gali parodyti. Bet aš gal per greitai jo noriu.
Kokia 47 metus gyvuojančio „Poezijos pavasario“ reikšmė?
– „Poezijos pavasaris“ yra fundamentali tradicija ir šiandien yra vienas labiausiai atpažįstamų kultūros „prekės ženklų“ Lietuvoje. Net jeigu ir pasigirsta pastabų (visai teisėtų ir pagrįstų), kad kai kas kartojasi, kad kai kurios jo formos per tiek metų sustabarėjo ir paseno, visuomenei tai – vis dar reikalingas renginys, visuomenė jį reflektuoja. Kvaila tikėtis, kad dėmesys poezijai ir konkrečiai šiam festivaliui kone pusšimtį metų gali išlikti vienodas, tačiau pastaraisiais metais jaučiu netgi kylantį susidomėjimą. „Poezijos pavasaris“ tebėra laukiamas periferijoje, kai kur tai būna svarbiausias metų kultūrinis įvykis, didžiuosiuose miestuose šiandien jam dėl savo populiarumo tenka gerokai pasikauti, bet tam ir reikalinga kūrėjų fantazija, kad pasiūlytų ką nors, nebūtinai efektingo, bet gana mielo ir jaukaus. Manau, tai išvysime ir šiemet. O kalbant apie reikšmę – dabar poezija ir apskritai menas daugiau kreipiasi ne į tautą, o konkrečiai į kiekvieną mūsų. Ir nuo kiekvieno mūsų priklauso, kiek esame atviri.
Šiandien kuriama labai daug, maždaug tiek pat, kiek ir kalbama apie kūrybiškumą. Koks santykis tarp šios kiekybės ir kūrybiškumo? Ar skaičiuje nepasimeta kokybė?
– Kūrybiškumo sąvoka šiandien tampa madinga aistra europinėse direktyvose ir kituose dokumentuose ar programose, įvairiausių projektų rašymuose. Kūrybiškumo ugdymu lengvai manipuliuojama, tačiau ilgainiui visas procesas ima orientuotis tik į pinigų įsisavinimą, o kokybės reikšmė išblėsta. Tačiau, kad ir kaip būtų, nesu iš tų, kurie linkę dairytis į negatyviąsias procesų puses, kūrybiškumo skatinimas yra neginčytinai sveikintina ir mums visiems, ne tik meno kūrėjams, palanki iniciatyva.
Fotografijoje menininkui kūrybos olimpas – asmeninė paroda ir nuotraukų albumas. O rašytojui? Ar keičiasi rašančio žmogaus prioritetai šiandien?
– Rašytojo darbo vainikavimas visuomet yra vienas – knyga. Verslo kalba šnekant, tai gal tik tavo darbo produktas, bet rašytojas gali leisti sau ir šiokių tokių sentimentų, knyga jam – kaip vaikas, kurį paleidęs į pasaulį džiaugiesi, jeigu jam sekasi. Ir jaudiniesi, bet ne mažiau myli, jei jo likimas klostosi ne taip sklandžiai. Aišku, džiaugiesi, jeigu išgirsti, kad knyga pagirta, bet rašydamas labiau viliesi būti ne įvertintas, o suprastas.
Šiemet LRS leidykloje išleistas V. Papievio romanas „Eiti“, pripažintas 2010 metų geriausia knyga. Kokią vietą lietuviškame kontekste užima rašytojai emigrantai?
– Labai džiaugiuosi V. Papievio romano sėkme, nes tai iš tiesų gera knyga. Bet kažkokios „emigrantiškos“ kūrybos šiandien neišskirčiau. Nesvarbu, kur rašytojas rašo, Pietų Afrikoje ar Anykščiuose – svarbiausia, kad rašo ir tai daro lietuviškai. Bernardas Brazdžionis, Henrikas Radauskas, Antanas Škėma – juos gal ir galima laikyti egzilio literatūros kūrėjais, bent jie neturėjo kitokio pasirinkimo. O šiandien, kai vieną dieną gali būti Paryžiuje, o kitą – Vilniuje, koks skirtumas, kur tu bastaisi ir kur šiuo momentu laikai savo kompiuterį. Žmogus, rašantis lietuvių kalba, bet kur rašo lietuvių literatūrą. Emigrantiškumo dimensija randasi tik tada, kai emigracija tampa vidine kūrėjo drama. Nors, aišku, globalios tautų ir kultūrų maišaties situacija nevienareikšmiška ir turbūt verta įdomių svarstymų. Galbūt ir angliškai Kanadoje rašantis Antanas Šileika yra ne tik kanadiečių, bet ir lietuvių rašytojas. Arba, tarkime, šiuolaikinę vokiečių literatūrą rašo gausybė turkų, rusų, indų, bulgarų, japonų ir netgi lietuvių – kaip antai poetė Aldona Gustas. Ar jie priklauso tik vokiečių literatūrai? Bet jeigu žmogus nori ir sugeba save geriau išreikšti kita kalba – tai tik jo apsisprendimas ir valia. Ir kuo daugiau pageidaujančių jį savintis, tuo jis, matyt, gali jaustis reikalingesnis.
Vilniaus knygų mugėje kasmet pristatoma daugybė užsienio rašytojų. Ar taip neskriaudžiami lietuvių kūrėjai ir ar nevertėtų jų apsaugoti nuo užsienietiškos rinkos?
– Knygų mugės visada buvo daugiau leidyklų, o ne rašytojų renginys, čia, nepaisant visų gražių kultūrinių intencijų, vis dėlto svarbiausia – parduoti prekę, dažnai pataikaujant rinkai. Juk pristatyti žinomą, pasaulyje garsų vardą yra kur kas paprasčiau nei supažindinti su kad ir labai gabiu, bet dar negirdėtu jaunu autoriumi, ir pelnas visai kitas. Žinoma, yra ir patriotiškai nusiteikusių leidyklų, kurios rūpinasi ne tik užsienio, bet ir lietuvių autorių kūrinių leidyba bei pristatymu. Manau, kad tai labiau toliaregiškas ir protingas rūpinimasis ne tik Lietuvos kultūra, jos rašytojais, bet ir visai pragmatiškais savais interesais. Žmogui reikalinga ne tik viliojanti egzotika, bet ir savą, aktualią patirtį atspindinti literatūra. Rasdamas tai, kas jam artima ir pažįstama, skaitytojas greičiau patirs paties skaitymo malonumą ir taps „prijaukintas“ prie knygos.
Justino Marcinkevičiaus mirtis, atrodo, parodė, jog kūrėją Lietuvoje ima vertinti tik po jo mirties. Kodėl taip yra?
– Nemanau, kad Lietuva čia labai kažkokia kitokia. Prie greta esančiojo natūraliai priprantame ir tik jo netekę pajuntame stoką. Šiuolaikiniam žmogui jau į prigimtį įaugęs įvykių, geriausia, skandalingų ar bent jau dramatiškų troškimas. Prisipažinsiu, kad J. Marcinkevičiaus mirtis ir mane privertė dar kitaip pažvelgti ir į jį, ir į jo kūrybos reikšmę. Tuo metu viešėjau poezijos festivalyje Nikaragvoje, kur dalyvavo poetai iš daugiau kaip 70 šalių. Mačiau, kaip jie pagarbiai nuščiuvo, kai pasakiau, kad dėl poeto mirties šalyje paskelbtas visuotinis gedulas. Šiandien nelabai įsivaizduoju kitos šalies Europoje, kurioje poeto mirtis reikštų tiek daug visai tautai. Vadinasi, mūsų kultūroje dar būta kažko didingo ir neprarasto. Ir su J. Marcinkevičiaus mirtimi mes praradome kažką daug daugiau nei vien tik poetą.
Iniciatyvoms svarbi finansinė parama. Dažnai sakoma, jog tai ir valstybės kultūros reikalas, ir kad juo privalo rūpintis išskirtinai Kultūros ministerija. Bet ar nėra taip, jog sėkmingiausios iniciatyvos yra tos, kurios prasideda nuo kiekvieno mūsų?
– Idėjų mes turime daug, kasdien gaunu po keliolika pasiūlymų, ką būtų galima daryti ir ko reikėtų imtis. Energijos, užsispyrimo ir aktyvumo taip pat netrūksta. Tačiau gyvename tokioje visuomenėje, kurioje darbas (pirminiu pavidalu buvęs „iniciatyva“) vertinamas pagal tai, kaip jis atlyginamas. Šiandien rašytojas ar literatūros vertėjas yra nuvertinamas, vyrauja nuostata, kad jis gali dirbti neatlygintinai. Bet ar kas nors pagalvoja, kiek darbo vietų jis sukuria? Leidėjai, spaustuvininkai, prekybininkai, galiausiai mokytojai bei bibliotekininkai ir visi kiti, kurie iš knygos ar su knyga vėliau patys pelnosi sau duoną! Visiems mokama – ir tai teisinga – tik rašytojams nebūtinai.
