Grumojimai iš buvusių ministerijų vadovų ar pareigūnų reikalauti atlyginti valstybei padarytą žalą – vėl ant bangos. Bet ar tai nėra tik viešųjų ryšių triukai ?
Buvęs vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis ir buvęs socialinių reikalų ir darbo ministras Rimantas Dagys būtų bene pirmieji eilėje, iš kurių naujosios valdžios atstovai galėtų pareikalauti iš asmeninių santaupų atlyginti valstybei padarytą žalą.
R. Dagys, būdamas ministru, 2009 m. atleido tuometinį Lietuvos darbo biržos direktorių Vidą Šlekaitį, tačiau šį atleidimą teismas vėliau pripažino neteisėtu ir priteisė V. Šlekaičiui 377 tūkst. litų kompensaciją. Ši teismo priteista suma išmokėta iš Socialinių reikalų ir darbo ministerijos biudžeto. Valstybės kontrolė, atlikusi ministerijos veiklos vertinimą, nurodė valstybei padarytą žalą išieškoti iš ją padariusių pareigūnų. Tačiau kitas konservatorius Donatas Jankauskas, pakeitęs R. Dagį, galiausiai priėmė sprendimą nesibylinėti nei su partijos kolega, nei su kitais buvusiais valdininkais. Nors formaliai ministerijoje buvo sudaryta ekspertų komisija, turėjusi pateikti išvadas, kaip reaguoti į Valstybės kontrolės nurodymus, galiausiai rezultatas buvo „Niekaip“. Anot D. Jankausko, jį konsultavę teisininkai tikimybę laimėti bylą dėl žalos atlyginimo įvertino kaip mažai tikėtiną. Be to, 2009 m. įsakymus dėl Darbo biržos direktoriaus atleidimo rengę ministerijos darbuotojai joje jau nebedirba.
„Tokie argumentai skamba absurdiškai,– teigė advokatas Darius Sauliūnas. – Vien dėl to, kad valdininkas ar ministras nebedirba toje valstybės įtaigoje, nėra priežastis atsisakyti išieškoti iš jo padarytą valstybei žalą“. Kita vertus, D. Sauliūnas pabrėžė, kad tokio tipo nusižengimams yra taikoma trejų metų senatis, todėl kaip tik ši priežastis galėtų būti tikroji, kodėl vengiama kreiptis į teismą dėl 2009 m. padarytų sprendimų. „Vis dėlto, jei valstybė būtų principingesnė, būtų galima skaičiuoti terminą nuo to momento, kada teismas nusprendė, jog vienas ar kitas sprendimas buvo neteisėtas ir atitinkamai dėl to valstybė turi sumokėti kompensacijas,“ – siūlė D. Sauliūnas.
Šis pavyzdys iliustruoja tipinį valdininkų išsigelbėjimo nuo atsakomybės paradoksą: kol joje dirba aukščiausi pareigūnai ar net ministrai, atsakingi už nevykusius sprendimus ir taip padarę žalą valstybei, tol sunku tikėtis, kad jie patys ar jų pavaldiniai bylinėsis dėl žalos valstybei atlyginimo. Tačiau net ir jiems pasitraukus iš buvusių postų, bendrapartiečiai nelinkę skriausti kolegų ir verčiau tyliai iš valstybės biudžeto atlygina teismų priteistas sumas nukentėjusiems. Argumentu, kodėl nebandoma išieškoti padarytos žalos iš tikrųjų kaltininkų, tampa kad ir faktas, jog „jie čia nebedirba“. Kitaip tariant, kol ministras vadovauja ministerijai, ji nesikreips į teismą dėl žalos išieškojimo iš ministro, tačiau jam pasitraukus iš posto jau gali būti suėjęs senaties terminas ir būtų netikslinga reikalauti žalos valstybei atlyginimo.
Varnas varnui akies nekerta
Įdomu tai, kad net ir pasikeitus valdančiosioms jėgoms, nėra skubama imtis baudžiamųjų priemonių prieš buvusius ministrus. R. Palaitis, kaip nustatė Vilniaus apygardos administracinis teismas, neteisėtai atleido buvusį FNTT vadovą Vitalijų Gailių ir šiam priteisė daugiau kaip 42 tūkst. litų išeitinę kompensaciją, 67 tūkst. vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos darbo laiką ir dar 25 tūkst. litų neturtinei žalai atlyginti. Vidaus reikalų ministerija nesutinka su tokiu teismo sprendimu, tad byla kol kas nebaigta. Tačiau nei R. Palaitį pakeitęs Artūras Melianas, nei naujosios daugumos atstovas Dailis Barakauskas neskubėjo kaltinti buvusio ministro dėl padarytos žalos. „Tai populistinis siūlymas, aš tikrai niekada nesikišiu į tai, kas man nepriklauso – į teismų sprendimus“, – žurnalistams kalbėjo D. Barakauskas, paklaustas, ar nereikalaus atlyginti žalą iš R. Palaičio.
Naujoji socialinių reikalų ir darbo ministerijos vadovė Algimanta Pabedinskienė taip pat nežinojo, ar gali būti kreiptasi į teismą dėl žalos išieškojimo iš R. Dagio ir kitų tuometinių valdininkų. Ji tik patvirtino, kad buvę sprendimai „tikrai bus peržiūrėti“.
Tik pats dabar jau Seimo narys V. Gailius yra viešai pareiškęs, kad ketina asmeniškai iš R. Palaičio reikalauti atlyginti valstybei padarytą žalą. Anot V. Gailiaus, jis gali kreiptis į prokuratūrą, kad būtų apgintas viešasis interesas ir pareikalauta asmeninės atsakomybės.
Vis dėlto net ir tokiu atveju iš neteisėtą sprendimą priėmusio valdininko ar ministro galima priteisti tik ribotą sumą. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas numato, kad už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės institucija turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo žalos atlyginimo, kuris gali siekti iki 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Jei būtų įrodyta, kad žala buvo padaryta tyčia, kaltininkas turėtų atlyginti visą padarytą žalą, tačiau įrodyti tyčinį kenkimą, anot teisininkų, labai sudėtinga.
Tiesa, esama ir pavyzdžių, kada valstybė sėkmingai prisiteisė žalos atlyginimą iš buvusių valstybės tarnautojų. 2010 m. iš buvusio Teisingumo ministerijos sekretoriaus Dainiaus Narkevičiaus buvo priteista atlyginti Teisingumo ministerijai padarytą 26,3 tūkst. litų žalą. Net ir po apeliacijų Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjį paliko galioti šį Vilniaus apygardos teismo sprendimą. 2008 m. pabaigoje teismas nustatė, kad Teisingumo ministerija pažeidė įstatymus, rengdama viešojo konkurso sąlygas automobiliams pirkti. Įsigyti trys automobiliai „Kia Cee‘d“ buvo perduoti tiekėjams, o šie privalėjo grąžinti beveik 150 tūkst. litų ministerijai, tačiau sandorį pripažinus negaliojančiu bendri nuostoliai sudarė 52,7 tūkst. litų. Pusę šios sumos padengė Teisingumo ministerija, o kitą – bendrovė „Kia auto“. Vis dėlto Teisingumo ministerija, pasiremdama teismo sprendimu, jog D. Narkevičius piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir dėl jo kaltės buvo padaryta nuostolių, nutarė išsireikalauti iš jo asmeniškai patirtą žalą.
Asmeninė atsakomybė ar susidorojimas?
Vis dėlto valdininkų ar politikų asmeninė materialinė atsakomybė už padarytus sprendimus gali turėti ir kitą medalio pusę. Keičiantis valdžioms gali kilti pagundos įgelti politiniams oponentams ir prieš juos inicijuoti ieškinius. Tokių naujos valdžios susidorojimo su buvusiais vadovais pavyzdžių nesunku rasti rytinėse kaimynėse – Ukrainos buvusios premjerės Julijos Tymošenko byla ir įkalinimas už tariamai padarytą didžiulę žalą valstybei yra pati garsiausia tokio tipo politinė byla.
Tačiau Lietuvoje dažniausiai pasitaikantys ieškiniai valstybei susiję su neteisėtais atleidimais iš darbo, kuomet nepagrįstai atleisti valstybės tarnautojai siekia prisiteisti kompensacijas dėl savo viršininkų savivalės. Ypač tai dažnai pasitaiko po valdžių kaitos – tuomet siekiama pašalinti iš svarbesnių postų neįtinkančius ar kitos politinės orientacijos vadovus, o strategines vietas pasiūlyti savo bendražygiams. Kaip rodo praktika, net teismui pripažinus atleidimus neteisėtais, faktinės situacijos tai nekeičia – atleistieji valdininkai retai grįžta į savo buvusią darbovietę ir tenkinasi priteistomis kompensacijomis. Todėl politikams tai neužkerta kelio kartoti tą patį „kadrų valymo“ ritualą po kiekvienos valdžių kaitos.
