Vyčio Snarskio iliustr.
Nors negaliu pakęsti amžinai viskuo nepatenkintų lietuvių burbėjimo dėl šalčių, dėl lietaus, dėl kaitros, o ypač dėl litų ir eurų stygiaus, vis dėlto šią liepą tapau jiems nuolaidesnis. Atrodo, jog Lietuvoje +30˚C yra tas pats, kas Italijoje dešimt laipsnių daugiau. Šiaurės karščiai yra it kokia anomalija. Tačiau ne iš gamtos ir ne iš Dievo. Pietuose šiaurietis atostogauja, atitolsta nuo darboholizmo prievartos, o tada elgiasi it koks italas – neskubantis, nesiskeryčiojantis, nedarantis staigių posūkių, juokaujantis, sėdinėjantis kavinės pavėsyje ir linksmai bešnekantis su taure prosecco.
Pabandžiau taip elgtis Lietuvoje. Pirmiausia ieškojau šešėlio, kad patogu būtų skaityti. Tačiau visai pasislėpti nuo darbų ir smulkių darbelių neįstengiau. It tyčia ėmiausi žavios amerikiečių etnografės Joanne Raetz Stuttgen knygos „Café Indiana“. Kadaise jau buvau susidūręs su jos „Café Wisconsin“, kuri tapo kone bestseleriu. Žinoma, tai ne romanas, bet veikalas, kurį autorė pavadino „a guide to Indiana’s down-home cafés“. Net nebandysiu išversti pažodžiui. Tai yra aprašymai toliau nuo greitkelių išsibarsčiusių mažų miestelių centrinių gatvių kavinių, kuriose vis dar gaminamas tikras, tradicinis naminis maistas. Autorė neieško kokių nors aukštosios virtuvės unikumų, bet tiria ir aprašo būtent vietinės tradicijos ypatumus, kurių centre, žinoma, atsiduria obuolių pyragas. Ir dar vienas bruožas: J. R. Stuttgen renkasi tokio tipo kavines ir mažus restoranėlius, kuriuose šeimininkai gali apsieiti beveik be samdinių – patys gamina, patys svečius aptarnauja. Šeimos verslas arba tai, kas vis dar kartais pavadinama mom-and-pop restaurant, – tai vieta, kurioje vyras su žmona arba tėvas su motina suka visą rankų ir širdies darbo verslą.
Knyga beveik trijų šimtų puslapių, su žemėlapiais, schemomis. Ji pilna taiklių tradicinio amerikiečių maisto aprašymų. Dar nė neįpusėjęs supratau: leisiuos į žygį ieškoti mažo lietuvių miestelio centrinės gatvės restoranėlio ir bandysiu įpiršti IQ redakcijai recenziją ne apie kokią unikalią, bet apie labai tipišką ir jaukią vietą. Gal net pradėsiu sekti savo skaitiniais ir imsiuos „Café Lithuania“.
Pradedu skambinėti draugams – visi pasislėpę nuo kaitros ir skambintojų. Vartau žemėlapius ir ieškau ko nors, kas yra maža, gražu, tradiciška… Pradžiai užtektų Ariogalos, bet gal per arti greitkelio. Molėtai – lyg ir per arti Vilniaus, per daug iškylautojų, per mažai vietinių. Tada imuos Prienų. Motyvai: smagus kelias pro Trakus ir Aukštadvarį. Nemuno vanduo ir kilpos visai šalia. O svarbiausia, kad niekad nieko nesu ten valgęs. Tik gėręs. Kavą. Jaukioje gėlių studijoje. Karšta. Lauke ir prisiminimuose.
Prienų žvalgymas nesudėtingas. Vienas kitas baras, armėniškos virtuvės restoranėlis mediniame pagrindinės gatvės name. Akimirką užplūdo pagunda pakeisti planą ir atsisakyti siekio tyrinėti lietuvišką tradiciją. Armėnai jau seniai yra Lietuvos dalis. Susivaldau – juk negaliu leisti savo spontaniškumui visiškai mane užvaldyti. Tuoj neliks redakcijos, kurios durys man atsivertų, ir neliks redaktorių, neįtraukusių mano telefono numerių į juodąjį sąrašą, pavadintą „neatsiliepti“.
Vangiai suku ratą aplink padoriai atrodančią aikštę ir neturiu jokio kito pasirinkimo – tik „Beržas“. Naujas posovietinio modernizmo formos dviaukštis pastatas, kurio pirmas aukštas okupuotas restorano. „Beržas“ turi nedidelę dviejų stalelių šiaurinę terasą, atgręžtą į aikštę ir paslėptą nuo saulės. Šią liepą tai didelis privalumas, bet jis, deja, nepasiekiamas: terasoje sėdi keletas pusnuogių jaunų vyrų, kurių kalboje suprantami tik rusiški keiksmažodžiai. Lendu vidun, dairaus kosmopolitinėje erdvėje, imu šnekinti vienintelę gyvą būtybę – vidutinio ūgio, dailaus veido ir akių brunetę, neturinčią jokių problemų su figūra. Suprantu, kad ji nepriklauso šeimos verslo klubui ir apie tradicinę virtuvę bei small talk stilių bemaž neturi nuovokos. Karšta. Nesikankinam.
Imuos meniu. Jo sąrašo užtektų kelioms skirtingo žanro kavinėms, alinėms ir picerijoms. Matyt, sunku verstis kitaip: orientuotis į išrankius valgytojus, kurie savaitgaliais tuntais mintų dviračius tolyn nuo didmiesčių. Čia ne Indiana ir net ne Slovakija. Tačiau labai didmiestiška. Salotų ir šaltų užkandžių kelios dešimtys. Kaina orientuota į solidžius 9 litus. Tačiau nieko lengvo ir žalio. Karšta, bet tai ne Italija. Bandau klausti padavėjos, kas jai keltų pasididžiavimą. Rezultatas: viskas vienodai skanu ir pavykę. Darsyk nusuku akis, kad nenukristų ausys. Prašau trintos brokolių sriubos už 6 litus iš naujienų puslapio, bulvinių blynų su vištiena iš ten pat už 8, atvertęs salotų puslapį pasirenku tas, kurios vadinamos „graikiškomis“, ir dar – kaip iššūkį kaitrai – paprašau mažo karbonado su grybais už 14 litų. Veršienos ir jautienos kolekcijos taip pat gausios, bet ryžtis steikui už 22 litus neišdrįsau. Nors ši pozicija išsiskyrė gundančia kaina, tačiau neatitiko mano scenarijaus.
„Atsiprašom, trintos brokolių sriubos neturim… Siūlom šviežių kopūstų sriubos“, – pasakė padavėja, neturinti problemų su figūra. O mano problemų vis daugėjo. Sutikau su šviežiais kopūstais – gal tai ir bus vienintelis ieškomos tradicijos kriterijus atitinkantis patiekalas Prienuose. Žinoma, jei neskaitysim karbonadų, nors jie dažniausiai yra panašūs į Vienos šnicelius. Bet vis tiek būna pusėtini net tokiose vietose, kurių pusėtinomis nepavadinsi. Pirmos atkeliavo salotos – buvo galima pagalvoti, kad čia niekas nežino, jog graikai mėgsta savo alyvuogių aliejų. Šiandien man jo neteko. Tada buvo atnešta sriuba – karštos dienos karšta sriuba. Kopūstėliai veik ištižę, daugiau pernykščių bulvių. Bet skonis visai geras. Tradicinis. Naminis.
Išmušė bulvinių blynų valanda. Dingtelėjo mintis, kad bulvinių blynų kepimo varžybos galėtų padėti šiam patiekalui tapti tikru lietuvių tradicinės virtuvės brendu. Gal net sėkmingesniu už cepelinus. Lietuvių, bet ne prieniškių iš „Beržo“. Kompozicija iš keturių pajuodusių senų bulvių blynų, centre dosni krūva grietinės su varške ir lyg-tai-agurkais, o visai ant viršaus – paukštienos gabalėliai. Nebaigiau.
Kiaulienos kepsnys, ant jo – šaukštelis neatpažįstamų grybų, prancūziškos bulvytės, geras standartas. Net praskydusios lietuviškos žalios salotos su grietine nepagadino. Jau nekalbant apie antrąją garnyro dalį – kažką panašaus į tai, ką lenkai savo restoranuose vadina „suruvki“. Tai daiktas, kurio gali ir tiesiog privalai išvengti Lenkijoje. Mat jos užsakomos arba įsiūlomos atskirai nuo pagrindinio patiekalo. Tiek to. Baigiu kepsnį, užgerdamas tradiciniu mažu „Švyturiu“.
Gręžiuosi atgal. Pilvas įtartinai pilnas. Laimė, kad desertui greta visokių vaisių-ledų-šokolado mišinių „Beržas“ turėjo tik vieną tortuką. T. y. nebuvo nieko, kas reikštų tą patį, ką obuolių pyragas reiškia „Café Indiana“ autorei ir amerikiečiams apskritai. Taip ir likau nesupratęs, ar man stačiai nepasisekė, ar buvau kaitros suvedžiotas. O gal dar reikia palaukti, kol maži miesteliai atsikratys nevisavertiškumo kompleksų, nustos žvalgytis į Vilnių ar Kauną ir pasuks prie to, kas paprasta, tikra ir lietuviška? Palaukti greičiausiai reikės ir naujų klientų, kuriems didmiesčio standartai jau bus atsibodę.
