Tiesą pasakius, šis komentaras yra ne apie televizorius. Jis – apie Lietuvoje lyg kioskai po nepriklausomybės paskelbimo dygstančius pramonės parkus ir laisvąsias ekonomines zonas.
Kodėl televizorius? Todėl, kad jis šiuo metu yra geriausia pramonės parkų (PP) ir Laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) analogija. Mat televizorius – toks daiktas, į kurį kartais visai malonu pažiūrėti, bet reali jo nauda labai abejotina.
Prie televizoriaus sugaištame labai daug laiko, naujiems televizoriams išleidžiame gausybę pinigų ir būtinai norime turėti kiekviename kambaryje po naują televizorių. Net jei tuose kambariuose beveik nesilankome – ateiname tik dulkių nušluostyti. Apie televizijos laidas mes galime diskutuoti iki nukritimo, nors puikiai suprantame, kad nemaža dalis tų laidų yra tuščios ir bevertės. Ir realiai naudingos tik patiems kūrėjams. Nepanašu į pramonės parkus, kurie kuriami ties kiekvienu kampu ir kurie įkurti stovi tušti?
Tebūnie – beveik visi perka televizorius, tai kodėl mes neturėtume? Štai čia yra problema: panašu, kad Lietuvą pasiekiantys televizoriai yra sugedę. Ir tuos televizorius PP ir LEZ kūrėjai bei vystytojai bando parduoti visuomenei ir investuotojams.
Ką potencialus televizorių pirkėjas apie juos žino? Girdėjo, kad kaimynas pirko tokį pat televizorių 2008 m., nuo to laiko įrenginys nė karto neveikė. Ir apie tai rašo visi laikraščiai. Kitas kaimynas pirko dar anksčiau, ir jo televizorius rodo tik du kanalus. O pusė miesto juokiasi iš to kaimyno, kad jis išmetė pinigus į balą.
Negana to, kasmet naujam televizoriaus staleliui reikia išleisti didžiules pinigų sumas. Nes be to stalelio negražu parodyti televizorių svečiui. Bėda tame, kad nusipirkus net ir šešis brangius staliukus svečiai kaip neateina, taip neateina.
Televizorius, savaime suprantama, nerodys be antenos. O anteną galima nusipirkti tik iš televizorių pardavėjo giminaičio. Pastarasis turėjo gerą uoslę ir supirko visas antenas, o dabar kainą užsikėlė aštuonis kartus.
Žinoma, vis dar yra tikimybė, kad kaimynas, apie kurį žino pirkėjas, tiesiog nemokėjo įsijungti, o gandą apie iš antenų užsidirbinėjantį giminaitį paskleidė konkurentai. Bet kokiu atveju aplinka televizoriams pardavinėti nekokia.
Žinodamas visa tai, ne tik kad pirkėjas nenorės televizoriaus – pats pardavėjas nebenorės imtis televizorių verslo. Nebent pardavėjui visiškai nesvarbu rezultatas, jo atlyginimas nepriklauso nuo rezultato, jis nemoka už parduotuvės nuomą. Arba jis nieko kito nesugeba daryti ir tiesiog imituoja veiklą. Arba, dar blogiau, pardavėjas kažkokiu būdu pelnosi iš nesėkmingos prekybos televizoriais. Pavyzdžiui, parduodamas antenas.
Net jei pavyktų sutaisyti televizorius ar atsivežti naują, kokybišką jų partiją, tai prekybos neišgelbės. Investuotojui nebereikia tiesiog televizoriaus. Jis nori žinoti, kokia jam nauda iš televizoriaus. Ar greitai ateis meistras prijungti kabelinės televizijos? Kokius kanalus ji rodys? Ar niekas be investuotojo žinios nepakeitinės kanalų išdėstymo? Ar mėgstami kanalai niekur nepradings? Ar kas nors pakasys nugarą žiūrint televizorių?
Televizorių parduotuvėse šie klausimai užduodami ne taip ir dažnai. Tačiau investuotojai, besižvalgantys po PP ar LEZ, norėtų garantuotų atsakymų į minėtus klausimus. Ar „televizorių pardavėjai“ pasirengę suteikti tokias garantijas? Sprendžiant pagal PP ir LEZ įsikūrusių investuotojų statistiką – ne.
O kol nėra investuotojų, tol beveik neįmanoma „parduoti“ projekto ir visuomenei. Kauno ir Klaipėdos LEZ įkurtos 1996 m., bet pirmieji investuotojai veiklą Klaipėdos LEZ pradėjo nuo 2002 m., o Kauno LEZ – nuo 2005 m. Taigi galima sakyti, kad pirmasis blynas buvo prisvilęs. Todėl paskelbus apie naujai kuriamą PP – Šiauliuose, Pagėgiuose, Naujojoje Akmenėje, Panevėžyje ar kitur – kone iškart susiformuoja nuomonė, kad projektas bus nesėkmingas. Remiantis statistika, atidarius naują PP apsimoka statyti lažybose už tai, kad po dvejų metų bus išnuomota ne daugiau kaip dešimtadalis PP teritorijos.
Žinoma, tai nereiškia, kad PP ir LEZ apskritai yra nereikalingi. Jei parduotuvė prisipirko sugedusių televizorių, kurių niekas neperka, tai irgi nereiškia, kad verslas yra pasmerktas. Pasamdžius talentingą pardavėją ir pritaikius atitinkamą nuolaidą galima parduoti net ir sugedusį televizorių. O atsivežus kokybiškų aparatų verslas apskritai suklestėtų.
