(Nuomonė apie Panevėžyje planuojamą surengti Miltų festivalį)
Nomeda SIMĖNIENĖ
panevėžietė
Sako, XXI amžius – kūrybiškumo amžius. Ir iš tiesų.
Kai jau atrodo, kad visos idėjos išsemtos, atsiranda žmonių, kurie sugeba atrasti naują gamtos išteklių – garsias pavardes.
Kam vargti kuriant originalų festivalį, jeigu galima paimti žmogų, kurio pavardė skamba panašiai kaip koks daiktavardis? Šiek tiek fantazijos, truputis reklaminio šūkio – ir štai jau gimsta renginys.
Panevėžys nuo seno garsėjo malūnais. Čia veikė vieni didžiausių malūnų Lietuvoje, čia augo malūnininkų dinastijos, čia miltai buvo ne metafora, o kasdienybė. Jeigu miestas norėtų rengti Miltų festivalį – pirmyn. Dar mažai tokių švenčių turime.
Tačiau kai prie viso šito lyg tarp kitko pririšama Juozo Miltinio pavardė, norisi paklausti: ar tikrai jau nebemokame atskirti istorijos nuo reklamos?
Juk Miltinis ne todėl buvo Miltinis, kad jo pavardėje yra žodis „miltai“.
Lygiai taip pat Maironis nėra majonezo išradėjas, o Donelaitis – ne spurgų kepėjas.
Jeigu jau einame tokiu keliu, siūlau nesustoti.
Klaipėdoje galima surengti Gaidžių festivalį – juk ten tiek metų dirbo režisierius Povilas Gaidys.
Jeigu kur nors Lietuvoje gyveno gydytojas Lydeka – kodėl ne Lydekų savaitgalis? Su žuviene ir meškerėmis.
O jeigu kada nors atsiras garsus profesorius Burokas – valstybė tiesiog privalės finansuoti Burokų bienalę.
Fantazijai ribų nėra.
Tik pagarbai jos kažkodėl vis mažėja.
Vyresni panevėžiečiai prisimena istoriją, kuri šiandien skamba kaip pamoka.
Kartą gerokai įkaušusį vyriškį draugai prikalbino paskambinti Juozui Miltiniui ir paprašyti… miltų.
Režisierius nė kiek nesutriko.
– Ateik, įpilsiu. Tik maišą atsinešk.
Po kelių dienų žmogus, išsiblaivęs ir supratęs savo kvailystę, nuėjo pas Miltinį su gero konjako buteliu atsiprašyti. Jam buvo gėda.
Anuomet žmogus suprato peržengęs ribą. Šiandien kartais atrodo, kad ribų nebeliko. Užtenka, kad idėja būtų „kūrybiška“, „instagramiška“ arba „generuotų turinį“.
Kultūros žmonės tampa reklaminiais rekvizitais.
Pavardės – rinkodaros medžiaga. Istorija – dekoracija.
O juk Panevėžys turi kuo didžiuotis ir be tokių kalambūrų. Mūsų malūnai – tikri. Mūsų duonos istorija – tikra. Mūsų malūnininkų paveldas – tikras. Kam prie jo dar kabinti žmogų, kurio nuopelnai visai kitoje srityje?
Baisoka, kad dar po kelerių metų imsime ieškoti ne istorijos, ne kultūros, o tik tokių pavardžių, kurias būtų galima patogiai priderinti prie dešrų, cepelinų ar skalbimo miltelių reklamos.
Juozas Miltinis nuo tokių sumanymų jau neapsigins. Bet Panevėžys dar gali. Kol dar ne viskas sumalta.
Panevėžys jsu seniai be gerų idėjų, be originalumo. Jeigu jau kažkas datos baltą vakarienę tai kaip papūgos iš paskos ir Panevėžys. Dabar vėl. Prie ko čia Miltinis ir miltai. Visai ištuštėjusios smegenėlės! Gaila, kad tokių galvočių nėra kam stabdyti. O gal?
taigi pažiūrėkim kas organizuoja? kai gražiausios spalvos- tai banknotų spalvos, tai…
Pastaruoju metu labai negraži tendencija išsityčioti iš pavardžių. Tai iš mažosios radės rašoma, tai pavardę iškraipo, tai kitaip tyčiojasi. Ir kas tą daro- ypač politikai. Pavardė yra žmogaus identitetas ir duota tam, kad būtų dokumentuotas kiekvienas. Visi tie išsityčiojimai sklinda iš suaugusių ir dažnai žinomų žmonių. Nemoka pasakyti tiesiogiai- neberbiu to žmogaus, bet ne, reikia iš visų tokios pavardės turėtojų viešai tyčiotis. Kaip sakoma žuvis genda nuo galvos. Kai galvos papuvę, įdėjų užtenka tik patyčioms.
Kas gi tokie tie festivalio organizatoriai ir „krikštatėviai”? Tikrai negalima sieti MAESTRO MILTINIO ir Panevėžio malūnų. Tai peržengtos visos ETIKOS ribos! Jei būtų gyvas MAESTRO MILTINIS, ir tokie „galvočiai” atsirastų JO studijoje, tai „išskristų” per scenos bokšto viršų tą pačia akimirką.