Brandos požymiai, kuriuos daugelis bulvių augintojų ignoruoja.
Atrodo, ką jau ką, o imti bulvių derlių daugiau nei paprasta: nudžiūvo bulvienojai – metas kasti!
Tačiau iš tikrųjų šis orientyras suveikia toli gražu ne visada. Bulvės dar gali būti nepasiruošusios keliauti į rūsį, net jei atskirų krūmų antžeminė dalis jau pradėjusi džiūti.
Bulvių kasimo laikas priklauso nuo daugelio veiksnių: veislės savybių, sodinimo laiko, oro sąlygų, krūmų sveikatos būklės ir kitko.
Tad kaipgi nustatyti, kad jau metas bulviakasiui?
Pagrindinis orientyras
Pasikeitusi bulvienojų išvaizda – iš tiesų vienas ryškiausių ženklų, kad artėja bulviakasis.
Apatiniai lapai palaipsniui geltonuoja, krūmas nustoja auginti žaliąją masę, stiebai ima gultis ant žemės… Laikui bėgant geltonis plinta aukštyn, stiebai visiškai išdžiūsta, o buvę žali krūmai virsta iš žemės styrančiomis sausomis rudomis šakelėmis. Tai reiškia, kad jau galima ruoštis derliaus nuėmimui.
Gelstantys bulvienojai rodo, kad bulvių krūmas visas sultis iš lapų ima siųsti į požeminę dalį. Tuo metu prasideda itin svarbus procesas – formuojasi tvirta apsauginė gumbų odelė.
Tad jeigu bulves iškasite iškart, kai tik pradės geltonuoti atskiri lapai, turėsite nedideles bulvikes su plona, lengvai besilupančia odele. Tokios tinka greitam vartojimui, bet visiškai netinka laikyti žiemą. Per sutrūkinėjusią, nesubrendusią odelę į gumbų vidų pateks bakterijos ir grybeliai, kurie po kelių mėnesių sukels derliaus puvimą.
Pasitaiko, kad bulvienojai pageltonuoja po ilgos kaitros, sausros arba stipriai pažeisti sausligės (alternariozės), maro bei kitų ligų. Tuomet sudžiūvę lapai tuo labiau nereiškia, kad gumbai visiškai subrendo.
Sergančio augalo lapai gali greitai pasidengti dėmėmis ir nudžiūti, nors požeminė dalis dar tebeaugina derlių. Todėl vien bulvienojų pageltonavimo tiksliam kasimo laikui nustatyti nepakanka. Ypač jei krūmai nugulė ir nudžiūvo staigiai, beveik vienu metu.
Natūraliai bręstant bulvėms pokyčiai paprastai vyksta palaipsniui ir ne visuose krūmuose vienu metu. Augalas nustoja augti, lapai praranda ryškią žalumą, stiebai apdžiūsta, o gumbai iki to momento jau būna pasiekę savo visą svorį. Tik tuomet bulvės yra tinkamos kasti.
Odelės tvirtumas
Vienas patikimiausių būdų įsitikinti bulvių branda – atlikti paprastą mechaninį testą.
Tam nereikia nukasti visos lysvės. Pakanka pasirinkti du ar tris krūmus skirtingose sklypo vietose, atsargiai iš šono juos pakasti ir išimti kelis skirtingo dydžio gumbus.
Pabandykite stipriai patrinti juos nykščiu.
Jaunų bulvių odelė yra plona ir švelni. Jei trinant ji pasislenka ar nusilupa nedideliais gabalėliais ir pasimato drėgnas minkštimas, bulvėms dar reikia laiko pribręsti.
Tinkamai subrendusių bulvių odelė turi būti stora, tvirta, sausa ir trinant pirštu nenusilupti. Be to, jei patrinsite du subrendusius gumbus vienas į kitą, jie skleis duslų garsą, o jų paviršiuje neliks pastebimų įbrėžimų.
Jei kabo, tai dar auga
Bet yra dar vienas patikimas, nors ir mažiau žinomas derliaus brandos požymis – ryšio tarp gumbų ir palaipų tvirtumas.
Palaipos – tai požeminiai ūgliai, kurių galuose formuojasi gumbai. Norėdami nustatyti bulvių brandą, iškaskite visiškai arba tik prakapstykite kelis krūmus skirtingose daržo vietose.
Nesubrendusių bulvių palaipos būna storos, sultingos ir tvirtai laiko gumbus. Jei traukiant už krūmo kartu išsitempia ir bulvės, tvirtai laikydamosi ant požeminių stiebų, kasti visą daržą dar per anksti.
Visiškai subrendusio augalo palaipos sudžiūva, išplonėja ir tampa trapios. Kasant kaip reikiant subrendusį krūmą, bulvės nuo mažiausio prisilietimo turi lengvai atsiskirti nuo motininio augalo. Jos lieka gulėti žemėje, o ne kabo ant ilgų, tvirtų ūglių. Tai rodo visišką vegetacijos pabaigą. Tiesa, šį požymį vertėtų vertinti kartu su odelės sutvirtėjimu ir natūraliu bulvienojų džiūvimu.
Veislės ypatybės ir oro išdaigos
Bulvės neturi vienos konkrečios kasimo datos – tai svarbiausias dalykas, kurį reikia įsiminti.
Terminas smarkiai kinta priklausomai nuo to, kokių veislių gumbai pasodinti jūsų sklype. Ankstyvosios bulvės subręsta maždaug per 60–70 dienų po pasodinimo, ir taip, jos paprastai kasamos jau rugpjūtį.
Vidutinio ankstyvumo ir vėlyvųjų veislių gumbams subręsti reikia nuo 90 iki 120 dienų, todėl jie kasami ne anksčiau kaip rugsėjį.
Kartais daržininkai daro klaidą orientuodamiesi į kaimyną. Tačiau kaimynas galėjo pasodinti ankstyvąsias bulves valgyti vasarą, o pas jus auga vėlyvesnė veislė, skirta laikyti žiemą. Per anksti iškasus vėlyvąsias bulves netenkama dalies derliaus, nes būtent paskutinėmis savaitėmis prieš bulvienojų džiūvimą gumbai sukaupia didžiausią masę.
Brandos greičiui įtakos turi ir orai. Jei vasara buvo vėsi ir debesuota, augalų vystymasis gali sulėtėti, o šiltą ir vidutiniškai drėgną sezoną bulvės, priešingai, subręs greičiau.
Per kaitrą ir trūkstant drėgmės bulvienojai gali pradėti džiūti anksčiau, nei gumbai tikrai pasieks visišką brandą. Tokiu atveju neskubinkite masinio bulviakasio – geriau prakapstykite kelis krūmelius ir patikrinkite odelės būklę.
Bet jeigu vasaros pabaiga pasitaikė lietinga ir šalta, bulvienojai gali ilgai išlikti žali. Bulvienojai toliau sau auga, nors gumbai viduje jau sukaupė krakmolą.
Ypač bulvėms pavojingi užsitęsę lietūs. Tuomet tik laiko klausimas, kada bulvienojus pažeidžia maras. Dėl šios priežasties drėgnais metais specialistai rekomenduoja dirbtinai paskatinti bulvių brendimą.
Pasiruošimas – pusė darbo
Kai visi ženklai rodo, kad bulvės subrendo, ateina metas nupjauti bulvienojus.
Šį žingsnį daugelis daržininkų ignoruoja laikydami tai laiko švaistymu, tačiau jis net labai reikšmingas.
Bulvienojų pašalinimas pagreitina gumbų brandą: jų odelė tampa tvirtesnė, jie mažiau pažeidžiami kasimo bei transportavimo metu ir geriau laikosi. Be to, kartu su bulvienojais atsikratome patogeninių mikroorganizmų ir kenkėjų, kurie vegetacijos pabaigoje persikelia į dirvą žiemoti.
Bulvienojai nupjaunami likus maždaug 10–14 dienų iki planuojamo derliaus ėmimo. Paliekami tik nedideli, apie 10 cm aukščio stiebų likučiai, kad kasant matytųsi krūmų vietos.
Kasant mechanizuotai, bulvienojus galima nupjauti prie pat šaknų, o sausus stiebus tiesiog išrauti.
Likę be antžeminės dalies gumbai gauna stiprų signalą: vegetacija baigta, metas ruoštis žiemai.
Kasimui renkamasi sausa diena su vidutine oro temperatūra. Iškastos bulvės kelioms valandoms paliekamos pavėsyje, kad apdžiūtų, o tada pradedamos rūšiuoti.
Džiovinti gumbus tiesioginiuose saulės spinduliuose nerekomenduojama (nors daug daržininkų vis tiek taip daro), nes dėl susidarančio nuodo solanino jie greitai pažaliuos.
Norint nustatyti tinkamiausią laiką bulviakasiui, reikia orientuotis ne į kalendorių, bet į paties augalo ir gumbų išvaizdą. Patikimiausi ženklai – odelės tvirtumas, lengvas gumbų atsiskyrimas nuo požeminių ūglių ir nudžiūvę bulvienojai. Kaip įsitikinote, visai paprasta įsiminti.
