Verslumo bruožas – disleksija. (Scanpix nuotr.)
Lietuva kol kas nėra ta vieta, į kurią galėtų plūsti rizikos kapitalas, mat joje nėra verslumo kultūros. Jos gimimas – tai kaip sudėtingas alchemijos procesas, prie kurio nagus prikišusi valdžia gali viską sugadinti. Tačiau netiesioginis verslumo skatinimas yra pageidautinas ir būtinas.
Didelėms tarptautinėms bendrovėms pritraukti užtenka palankios mokestinės aplinkos ar kelių valdžios subsidijų. Tačiau tokios bendrovės dažnai seka paskui pinigus. Ir kai tik kas nors pasiūlo daugiau, jos greitai gali išsikelti. Tad užsienio investicijos į inovatyvias vietos įmones turi didesnį efektą. Dažnai investicijos pačios susiranda geras idėjas, tačiau kad pastarųjų netrūktų, reikia tinkamos aplinkos.
Lietuva – neatrasta žemė
Verslumo skatinimas – daugelio pasaulio šalių dilema. Pažiūrėjusios į sėkmingus kitų valstybių pavyzdžius, kai kurios vyriausybės bando juos kopijuoti. Kitos renkasi dar paprastesnį būdą ir verslumo stengiasi įkvėpti teikdamos subsidijas. Dažniausiai, anot Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo diskusijos dalyvių, tokia taktika nepasiteisina ir rizikos kapitalo pritraukti nepavyksta.
„Jeigu nori pradėti verslą Singapūre, valdžia tau duos pinigų. Reikia būti pakankamai kvailam, kad tų pinigų nepaimtum. Bet ar tai padeda pritraukti rizikos kapitalo? Ne. Daugiau kaip 3 tūkst. įmonių, į kurias investavome, nėra sulaukusios paramos iš vyriausybės“, – teigė tarpininkavimu tarp investuotojų ir pradedančių verslininkų užsiimančios agentūros „Angels Den“ įkūrėjas ir vadovas Billas Morrowas.
Jo nuomone, vargu ar paramą verslo pradžiai gavusius verslininkus galima vadinti inovatyviais. „Pats turi priimti sprendimus, pats turi rizikuoti ir jei suklysi, vadinasi, tavo šeima liks nevalgiusi. To iš esmės ir ieško rizikos kapitalo investuotojai“, – kalbėjo charizmatiškasis investuotojas.
B. Morrowas pastebi, kad Lietuva kol kas nėra ta vieta, kur galėtų plūsti rizikos kapitalas, nes čia trūksta rizikos verslininkystės, kuris šnekamojoje kalboje įvardijamas tokia svetimybe kaip entreprenerystė, kultūros. Menką mūsų patirtį šioje srityje, matyt, rodo ir tai, kad lietuvių kalbos žodyne nėra termino, kuris perteiktų angliško žodžio entrepreneur prasmę (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos siūlomas įmonininkas atrodo netikslus ir senamadiškas). „Angels Den“ yra sukaupusi didžiausią duomenų bazę Europoje apie verslininkus, siekiančius pritraukti kapitalo, tačiau joje nėra nė vieno žmogaus iš Lietuvos. Tiesa, gera žinia ta, kad egzistuoja didelė kapitalo pasiūla, kuria galima pasinaudoti, tik reikia peržengti savo šalies ribas. „Niekada neturėjome tokios kapitalo pasiūlos. Šiandien finansinių išteklių yra daugiau negu žmonių, kurie norėtų jais pasinaudoti“, – dėstė B. Morrowas.
Unikalus sėkmės receptas
Tradiciniu verslininkystės pavyzdžiu galima laikyti JAV. Amerikiečiai, pasak B. Morrowo, yra neprilygstami rizikos kapitalo medžiotojai, o europiečiams, bendrai paėmus, sekasi kur kas prasčiau. Kita vertus, rizikos verslumo aplinka gali susiformuoti kultūriškai ir istoriškai skirtingose šalyse. Palankų klimatą rizikingoms verslo idėjoms plėtotis yra pavykę sukurti Danijai, Izraeliui ir Singapūrui. Beje, neseniai Izraelyje svečiavęsis ūkio ministras Dainius Kreivys teigė, kad ši šalis yra sukūrusi aukštųjų technologijų skatinimo sistemą ir kai ką būtų galima pritaikyti ir Lietuvoje.
Rizikos verslumo plėtra pasaulyje vyksta trimis būdais. Pirmasis primena didžiulį medį, aplink kurį išdygsta daug mažesnių medelių. Šiuo atveju pagrindiniu medžiu tampa didelė tarptautinė bendrovė ar koncernas, suteikiantys naujos patirties jose dirbantiems žmonėms, kurie vėliau gali pradėti savarankišką veiklą. Kaip pavyzdį galima minėti glaudžius Izraelio ir JAV bendrovių ryšius, tokių amerikiečių bendrovių kaip „Intel“ ar „Microsoft“ įkurtiems tyrimų padaliniams. Antru atveju varomoji jėga yra krizė, per kurią darbo netekę specialistai gali įkurti savo įmonę. Kai pasibaigus Šaltajam karui 1990-aisiais JAV karo pramonėje dirbę mokslininkai prarado darbą, dalis jų ryžosi įkurti savo įmonę, o viena tokių yra mobiliųjų procesorių kūrėja „Qualcomm“. Trečiu atveju atsiranda vietos „herojus“ – vietos verslininkas, pamatantis galimybę, pradedantis verslą ir paverčiantis jį didele bendrove. Kalbant apie pavyzdžius, čia jau galima minėti ir lietuviškąjį „GetJar“ bei jo įkūrėją Ilją Laursą.
Vis dėlto pakartoti kitų valstybių sėkmę yra itin sudėtinga. Kad ir kiek buvo bandymų sukurti Silicio slėnį už JAV ribų, didžioji jų dalis baigėsi be rezultatų, išskyrus jau minėtą Izraelį, kuriame priskaičiuojama apie 4 tūkst. aukštųjų technologijų įmonių, 100 rizikos kapitalo fondų. Didžiausia politikų daroma klaida – manyti, kad yra kažkoks modelis, padedantis sukurti verslumo klimatą šalyje. „Tai sudėtingas įvairių veiksnių derinys, Izraelis surado savo sėkmės formulę, tačiau vargu ar ji gali suveikti kitoje valstybėje. Pavyzdžiui, Malaizija turi puikią švietimo sistemą, vyriausybės paramą pradedantiems verslininkams, mokestines lengvatas, tačiau sukurti verslumo kultūros jai kol kas nėra pavykę“, – pavyzdį pateikė B. Morrowas.
Pasak investuotojo, atlikta daugybė tyrimų, kuriais siekta nustatyti, kas nulemia žmogaus polinkį imtis rizikingų idėjų. Pats B. Morrowas labiau linkęs tikėti, kad tokio tipo verslumas yra įgimta savybė. Nors jo patirtis rodo, kad verslesni dažniau būna tie žmonės, kurių tėvai nebijojo imtis rizikingų sumanymų nepriklausomai nuo to, ar tai buvo nedidelė parduotuvė centrinėje miesto gatvėje, ar didelė tarptautinė bendrovė. Antra B. Morrowo nurodyta įdomi verslumo aplinkybė – disleksijos sutrikimas. Apie 40 proc. žmonių, savo jėgomis tapusių milijonieriais, turi šį sutrikimą. Vienas žymiausių pasaulyje dislektikų yra milijardierius Richardas Bransonas, kuris nesugeba perskaityti teksto popieriaus lape, tačiau, pasak B. Morrowo, turi unikalų gebėjimą greitai pastebėti svarbiausius dalykus.
Bandymas bet kurį šalies gyventoją paversti versliu kartais gali duoti net kiek absurdišką rezultatą. Vienos Tolimųjų Rytų šalies pavadinimo nenorėjęs įvardyti B. Morrowas pasakojo, kad jos valdžia nusprendė išmokyti, kaip rašyti gerus gyvenimo aprašymus. Po kurio laiko šios šalies piliečiai mokėjo parengti nepriekaištingus gyvenimo aprašymus – bėda tik ta, kad jie visi atrodė vienodai. Tas pat nutiko ir tada, kai valdininkai nusprendė pamokyti, kaip reikia rašyti verslo planus. Todėl vyriausybė, pasak britų investuotojo, visada yra dviprasmiškoje padėtyje – ji turi rūpintis verslumo skatinimu, tačiau jos pagalba privalo neiškreipti verslumo idėjos pagrindų.
Geri pavyzdžiai užkrečia
Forumo diskusijoje dalyvavę užsieniečiai sutiko, kad dalį darbo investicijų siekianti Lietuva yra padariusi – šalis turi veikiančią teisės sistemą, intelektinės nuosavybės apsaugą, taiko skatinamąsias priemones, nors verslo pradžia ir reguliavimas galėtų būti lengvesni. Investuotojų nuomone, dabar būtų tikslinga užsiimti sėkmės istorijų viešinimu tiek pačioje šalyje, tiek už jos ribų. Tai turėtų padėti pasiekti kelių tikslų.
Paskui geras idėjas seka godumas, juokauja B. Morrowas. Iš tiesų rizikos kapitalo investuotojai nemėgsta neišnaudoti progų, todėl pamatę, kad praleido pirmą, antrą ar trečią galimybę užsidirbti, jie būtinai norės išnaudoti ir ketvirtąją. Tačiau prieš tai reikia ir tų trijų sėkmės pavyzdžių, kuriuos būtų galima demonstruoti pasauliui. „GetJar“ rinkodaros vadovas Patrickas Morkas, kuris į lietuvių bendrovę atėjo jai sulaukus tarptautinių investuotojų dėmesio, teigė, kad, be įvairių mokestinių lengvatų ar paramos, valdžia turėtų rūpintis tuo, kaip įdiegti verslumo aplinką tarp jaunų žmonių.
„Viena yra teikti mokestines lengvatas ar subsidijas į šalį ateinančioms bendrovėms, kita yra kurti verslumo kultūrą. Kai dirbi Silicio slėnyje, tave supa sėkmės pasiekę verslininkai, tai labai įdomi ir dinamiška vieta. Tačiau ką daryti Lietuvoje? Reikia pradėti viešinti tuos inovatyvius lietuvius verslininkus, paaiškinti žmonėms, ką jie tokio padarė, kad jų įkurtos bendrovės tapo tokiomis sėkmingomis“, – patarė P. Morkas. Jis pridūrė, kad investuotojams iš „Accel Partners“ pirmą kartą susisiekus su „GetJar“ įkūrėju I. Laursu, šis nieko nežinojo apie rizikos kapitalą ir jo atveriamas galimybes.
Apskritai gyvybinga švietimo sistema turi vis svarbesnį vaidmenį skatinant verslumą, nes verslo idėjos tampa labiau priklausomos nuo žinių, ypač technologijų srityje. 85 proc. sparčiai augusių verslų JAV per pastaruosius metus buvo įkurti universitetų absolventų. Čia didelę reikšmę turi pajėgūs universitetų tyrimų padaliniai, kuriuose atsiranda naujų technologijų idėjų.
Didelį poveikį verslumui turi ir migruojantys žmonės. Atvykėliai dažniausiai išsiskiria didesniu polinkiu į verslumą negu sėslūs gyventojai: jie įkuria daugiau įmonių, jie atneša naujų idėjų ir įgūdžių, sugeba pritraukti daugiau pinigų, jie gali sieti patirtį, įgytą skirtingose pasaulio vietose. Lietuva šiandien yra nepalankioje padėtyje, nes su dideliu emigrantų srautu greičiausiai išvyksta ir verslūs piliečiai. Kaip pastebi B. Morrowas, žmonės, kaip ir verslas, eina ten, kuri yra pinigų, todėl, norint juos išlaikyti šalyje, turi būti sudarytos palankesnės sąlygos negu bet kur kitur pasaulyje. Vargu ar šiuo metu Lietuva pajėgi tuo rūpintis. Tačiau įgiję patirties užsienyje, šie žmonės gali tapti šalies pranašumu. JAV dirbę Izraelio mokslininkai grįžo į gimtąją šalį, kai joje pradėjo veikti savas Silicio slėnis. Reikia tik nepamiršti išvykusiųjų pakviesti grįžti atgal.
