1989 metų rugpjūčio 23-iąją per tris laisvės siekusias valstybes nusidriekė 600 kilometrų gyva grandinė.
Rankomis susikibę mažiausiai du milijonai žmonių parodė tvirtą apsisprendimą susigrąžinti nepriklausomybę ir istorinį teisingumą.
Praėjus lygiai pusei amžiaus po to, kai buvo pasirašytas nusikalstamas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, 1989-ųjų vasaros pabaigoje Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai organizavo didžiausią ir svarbiausią akciją, išreiškiančią Baltijos šalių nepriklausomybės atgavimo siekius.
Suvienijo milijonus širdžių
Tai buvo laikas, kai vienas įvykis sekė kitą. Baltijos šalis drebino politinės permainos, vyko mitingai, piketai, kūrėsi tautiniai politiniai sąjūdžiai.
Artėjant svarbiai datai – Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo 50-osioms metinėms, – norėta ją paminėti išskirtinai. Tačiau vargu ar numanyta, kad taiki trijų mažyčių valstybių akcija, sujungusi Vilnių, Rygą ir Taliną nuo Gedimino pilies iki Ilgojo Hermano tilto, pati pateks į istorijos knygas.
Manoma – ir tai tik preliminarūs duomenys, – kad Baltijos kelyje stovėjo apie milijoną lietuvių, o bendras akcijos dalyvių skaičius galėjo viršyti ir du milijonus. Nes atsineštų juostų, kurias rekomenduota turėti dėl viso pikto, jei tam tikrose grandinės vietose pritrūktų žmonių, niekam neprireikė. Netgi priešingai: Lietuvoje į Baltijos kelią susirinko tokios minios, kad daug kur stovėta keliomis eilėmis. Žmonės kibosi už rankų ne tik organizatorių nurodytoje trasoje, bet ir savo miesteliuose, kaimuose, net kiemuose.
Spauda tapo organizatorių ruporu
Istorinė grandinė nuo Vilniaus iki Talino buvo padalyta į 50 ruožų, simbolizuojančių penkiasdešimt okupacijos ir slaptųjų protokolų egzistavimo metų.
Lietuvoje Baltijos kelias driekėsi 200 kilometrų. Panevėžys buvo vienas tų miestų, per kurį ėjo oficiali trasa. Tačiau dalyvių joje teko sutalpinti daug daugiau nei vien tik iš Aukštaitijos – būtent mūsų krašte Baltijos kelyje stovėjo ir žemaičiai – Šiaulių, Telšių, Plungės ir kitų miestų bei rajonų gyventojai.
Per to meto spaudą galima žingsnis po žingsnio susekti, kuo gyveno akcijai besiruošiantis miestas.
Baltijos kelio išvakarėse „Panevėžio tiesoje“ kviesta miesto ir rajono žmones rinktis 19 valandą į „pavergtų Baltijos tautų protesto ir vienybės akciją“.
„Tautieti! Juodojo Kaspino dieną Tavo vieta greta kitų Lietuvos, Latvijos, Estijos žmonių. Vienybėje – galybė! Tegul Baltijos kelias veda mūsų tautas į Laisvė ir Nepriklausomybę!“ – rašyta dar sovietinio pavadinimo neatsikračiusiame miesto laikraštyje, kuriame buvo spausdinta ir taisykles, kur ir kaip vykti, ką turėti. Įdėta schema su numatytomis Baltijos kelio vietomis. Ten dalyvių prašyta atvykti anksčiau – 18 valandą. Įspėta automobilius palikti žmonėms už nugarų, o autobusus – šoniniuose keliukuose. Nurodyta, kaip kilometrai bus skaičiuojami tuo metu tiestoje autostradoje į Vilnių.
Organizatoriai kreipėsi ir į įmonių, įstaigų vadovus sudaryti darbuotojams sąlygas dalyvauti šioje akcijoje. O dalyvių prašė turėti juodus kaspinus ar juostas, žvakes mirusiems atminti, tautinę atributiką, plakatus, kas turi, atsinešti ir tranzistorinius radijo imtuvus, nes vyko speciali laida, bei įsiklausyti į Sąjūdžio žaliaraiščių, palaikiusių tvarką, bei tuometės Valstybinės automobilių inspekcijos darbuotojų nurodymus.
Priminta, kad po renginio gatvės ir pakelės turėtų likti švarios.
Panevėžyje dėl Baltijos kelio nuo 18.45 val. iki 19.15 val. buvo uždarytos Smėlynės, J. Basanavičiaus gatvės bei dalis Ramygalos gatvės.
Akcijai pasibaigus, niekas skirstytis neskubėjo – traukė į tuometę Lenino aikštę, kur vyko mitingas. Jo metu eismas buvo ribojamas ir Vasario 16-osios bei Elektros gatvėse.
Baltijos kelio dieną Panevėžio laikraštis išėjo su atminimo užrašu apie sukankančius 50 metų, kai „buvo sudarytas klastingas Hitlerio–Stalino suokalbis“. O jo puslapiuose buvo galima perskaityti istoriko dr. Ričardo Čepo straipsnį apie 1939-aisiais įvykusias Europos dalybas ir sąmokslą okupuoti Baltijos šalis.
Tame pačiame „Panevėžio tiesos“ numeryje spausdinti ir panevėžiečių įspūdžiai po kelionės – anuomet veikiausiai vienos pirmųjų tokių, – į Irkutską, lietuvių tremties vietas.
Tačiau vėlesnėmis dienomis įspūdžių apie Baltijos kelio akciją miesto laikraštyje jau nebeaptinkama.
Aprašė ne vien Baltijos kelią
Sąjūdžio Panevėžio tarybos laikraštis „Laisvas žodis“ jau 1989-ųjų rugpjūčio pradžioje pradėjo publikuoti su Ribentropo–Molotovo paktu susijusius istorinius faktus. Pavyzdžiui, kad tą tądien, kai jis buvo sudarytas, „sovietų sąjungos Aukščiausiosios Tarybos sesijoje Lietuva prieš tautos valią buvo prijungta prie didžiosios imperijos – sovietų sąjungos“.
„1939 rugsėjo 28 – 1939 metų rugpjūčio 23 dienos nusikaltimo tęsinys: rudasis fašistas perleido nepriklausomą Lietuvą raudonajam fašistui. Susikaupimu ir tylia malda paminėkime tą dieną raudonąjį terorą menančiose mūsų miesto vietose“, – rašyta sąjūdininkų leidinyje.
Prieš Baltijos kelio akciją „Laisvas žodis“ panevėžiečiams vėl priminė, kodėl rugpjūčio 23-iąją vadiname Juodojo kaspino diena.
Tąsyk spausdintas ištraukos iš Jozeph Pajaujis-Javis knygos „Sovietų genocidas Lietuvoje“ vertimas, taip pat straipsnis apie partizanus, kitų tautų apsisprendimo teisę.
Tarp teminių publikacijų – tarsi paklydusi kasdienybės žinutė su statistika, kiek mėsos ir pieno išvežta Panevėžio geležinkeliu.
Pateikiant skaičius retoriškai klausiama: o gal jau reikėtų nutiesti geležinkelius į miesto ir rajono parduotuves? Mat nors Lietuva pagamindavo daug maisto produktų, savose parduotuvėse jų trūko.
Remiantis pateiktais duomenimis, daugiausia vagonų mėsos Panevėžio geležinkeliu buvo išvežta 1986-aisiais – 1 965 (1983 metais – „tik“ 1 389). Priklausomai nuo talpos, viename vagone tilpdavo 6,11 ar 26 tonos mėsos.
Pieno produktų daugiausia išgabenta 1985-aisiais – 317 vagonų, 1986-aisiais – 270 vagonų.
Rengė specialų numerį
Sąjūdžio Panevėžio tarybos laikraščio „Laisvas žodis“ buvęs redaktorius Arnoldas Simėnas prisimena, kad per Baltijos kelio akciją jam nepavyko pastovėti bendroje tautiečių grandinėje. Mat važinėjo pagal visą stovinčiųjų gretą link Latvijos sienos ir į Vilniaus pusę – fotografavo, rinko medžiagą ir sykiu platino „Laisvą žodį“. Pastarasis buvo išleistas 10 000 egzempliorių tiražu ir graibstyte graibstomas.
„Laikraščių poreikis buvo didžiulis“, – sako A. Simėnas.
Baltijos kelyje platintam numeriui jiedu su šviesaus atminimo Vygantu Kosmausku sumanė viso laikraščio paraštėse pavaizduoti spygliuotą vielą.
„Tame numeryje buvo ir didelis straipsnis apie partizanus, tas laikais dar buvo ne taip dažna“, – pabrėžia A. Simėnas.
Po Baltijos kelio, anot jo, būta dalykų, kurie taip ir nepateko į spaudą. Pavyzdžiui, liko neaprašytas jo paties nerimas.
Per Baltijos kelio akciją virš minios skraidę lėktuvai barstė gėlės, filmavo. Lakūnai, A. Simėno teigimu, tą darė pažeisdami įstatymą – niekas iš valdžios jiems neleido pakilti. Be to, skrista labai žemai ir atviromis durimis.
„Baltijos kelyje pasklido gandas, kad vienas lėktuvas nukrito. Žinojau, kad mano bičiulis dabar jau šviesaus atminimo Jonas Čergelis skrido viename tų lėktuvų. Kai paskui jį pamačiau, labai palengvėjo“, – prisimena buvęs Sąjūdžio Panevėžio skyriaus pirmininkas.
Tuo metu, laimei, tai tebuvo gandas, o po poros metų minint Baltijos kelio akciją iš tikro įvyko tragedija – prie Pasvalio įsipainiojęs į laidus lėktuvas nukrito, žuvo keturi juo skridę žmonės.
Grasinimai neišgąsdino
Praėjus kelioms dienoms po Baltijos kelio, sovietų sąjungos komunistų partijos centro komitetas paskelbė pareiškimą „Apie padėtį Pabaltijo respublikose“. Jame buvo teigiama, kad Baltijos kelio politinė prasmė – „nuteikti Pabaltijo tautas atsiskyrimui nuo tarybų sąjungos“.
Pareiškimo tekstas baigėsi grasinimais, kurie iš esmės reiškė karinės jėgos panaudojimą.
Laimė, taikiai akcijai sulaukus didžiulio dėmesio visame pasaulyje, toliau gąsdinimų nenueita.
Rugsėjo viduryje „Laisvame žodyje“ pasirodė jau Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo kreipimasis į Lietuvos žmones, pasirašytas VII LPS Seimo sesijos pirmininkų Bronislovo Genzelio ir Alfonso Žalio bei skirtas Lietuvos nepriklausomybės kelyje ką tik įvykusiems dviem visiškai priešingiems įvykiams – Baltijos keliui ir minėtam pareiškimui.
Baltijos kelyje vien Lietuvoje dalyvavęs milijonas žmonių ir dar pusantro milijono pasirašė už Molotovo–Ribentropo pakto pasekmių likvidavimą, parodė „Lietuvos ryžtą taikiomis demokratinėmis priemonėmis siekti savo galutinio tikslo“. O partijos reakcija į tai esą labai panaši į ultimatumą, po kurio gali būti panaudota prievarta. Todėl „TSKP Pareiškimą laikome atsitraukimu nuo pertvarkos politikos ir teisinės valstybės kūrimo“.
Pasak kreipimosi autorių, procesai, Lietuvoje prasidėję 1988 metų birželį, kai buvo įkurtas Sąjūdis, gali būti sustabdyti tik fizine jėga ir tik laikinai. Baltijos kelias „tapo mūsų susitelkimo ir nepriklausomybės simboliu, todėl ir toliau sieksime savo didžiausio tikslo“.
Kitame straipsnyje manoma, kad TSKP CK pareiškime grasinant Baltijos tautoms, daryta aliuzija į Tbilisio, kai 1989 metais sovietų kariai brutaliai išvaikė taikią demonstraciją, įvykius.
Faktas
Nors nėra oficialaus patvirtinimo, tikėtina, kad vienas tokių trijų valstybių organizatorių pasitarimų dėl Baltijos kelio slapta vyko Panevėžyje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje.
