Daiva Šabasevičienė, „Ieškant teatro“, Vilnius, „Tyto alba“, 2010.
Pokalbių su Valentinu Masalskiu knyga „Ieškant teatro“ pasirodė komerciškai pačiu tinkamiausiu laiku: kai virė diskusijos dėl Nacionalinio dramos teatro misijos, teatro Lietuvoje būklės ir vertės. „Ieškant teatro“ – tai dokumentinė literatūra, skaitytojų vertinama bene labiausiai, nes fikcijų kūrėjo vaizduotė negali pralenkti pačios gyvenimo realybės ir nefikcinių neįtikėtinų siužeto vingių. Kitas veiksnys, lemiantis D. Šabasevičienės knygos sėkmę, – pasirinktas asmuo, kurį drąsiai galima tituluoti epochos simboliu (net nė karto teatre nebuvęs žmogus prisimena šio aktoriaus vaidmenį filme „Raudonmedžio rojus“).
Tokią interpretaciją patvirtina ir tai, kad iš V. Masalskio leidykla kuria savotišką „dievaitį“: viršelio nuotrauka, reklama per televiziją, pagaliau pats aktoriaus veidas daugeliui vyresnių skaitytojų asocijuojasi su visu jų gyvenimu nuo jaunystės iki brandos.
Kurdama bestselerį D. Šabasevičienė formuoja V. Masalskio mitą. Aktorius ir režisierius, pasak pačios pokalbininkės, visada įtikina, geba atsakyti į visus klausimus.
Be to, jis nėra praeities herojus – V. Masalskis knygoje „Ieškant teatro“ yra įamžintas ir amžinas. Nors pats pašnekovas ir šiaip, ir taip bando išsisukti nuo visiems tinkamų tiesų sakymo, kalbinančioji vis tiek linkusi teigti, kad V. Masalskio tiesa – universali ir nekvestionuojama. Abiem pokalbių dalyviams teatras yra religija, tačiau, sprendžiant iš D. Šabasevičienės klausimų, jai šis tikėjimas yra menkai analitinis. Ir tai nestebina: knyga skirta plačiajai publikai – sudėtingesni klausimai juk nubaidytų dalį skaitytojų, bestselerio autorė sau to leisti negali.
Nors pokalbių iniciatorė tvirtina šia knyga nestatanti monumento V. Masalskiui, nes jis atsisakė kalbėti apie anksčiau sukurtus savo vaidmenis ar spektaklius, tokiu ėjimu pasiekiamas priešingas rezultatas: juk istorines asmenybes idealizuoti per laiko atstumą esame jau įpratę, tačiau kai prireikia garbinti šiandienos žmones, iškyla tiesiog monolitinis paminklas, kurio pats režisierius ir aktorius net nenori skaityti.
D. Šabasevičienė prakalbina žmogų, kuriuo skaitytojams siūloma besąlygiškai tikėti – iškalbingas yra knygos įvadas, pavadintas simptomiškai daug sakančiais žodžiais „Teatro tiesos link“. Knygos veikėjas, pasak jį kalbinančiosios, skaitytojams turėtų patikti ir dėl to, jog jis pasiruošęs aukotis dėl žiūrovų. Jis – ir mokytojas, auklėjantis skaitytojus.
Tokį santykį su knyga diktuoja pati pokalbių autorė. Ji diagnozuoja akademinį santykį su V. Masalskio fenomenu: nekritiškumas, net mažiausios provokacijos vengimas būdingi teatro istoriko žvilgsniui į nepaprastą asmenybę.
Viską vainikuoja D. Šabasevičienės pažadas skaitytojui, kad knygoje jis ras… sensacijų. Aišku, teatrinių, bet dėl to ne mažiau intriguojančių… O taip žavu būtų ne lasioti sensacijas, o D. Šabasevičienės klausimuose rasti bent nedidelę intelektualinę provokaciją. Jei tokie paminklai statomi gyviems kultūros žmonėms, sunku įsivaizduoti, kaip jie bus vertinami, kai mus paliks.
Pokalbių rinkinys „Ieškant teatro“ skaitytojui paradoksaliai įdomus dėl visai kitokių priežasčių, nei mano D. Šabasevičienė ar leidėjai.
Skaitant knygą, įdomu stebėti, kaip V. Masalskiui lyg vanduo nuo žąsies nubėga visos frazės, kuriomis jis sudievinamas. Aktorius ir režisierius tarytum nematomai kovoja su pokalbių iniciatore, į kartais lėkštai formuluojamus klausimus randa tikrus atsakymus. Ne amžina tiesa, virtimu dievuku, sensacingumu, o būtent tikrumu V. Masalskis įtikina skaitytoją. Nesumeluota kančia, dvasiniai ieškojimai, tvirtas tikėjimas, moralė, sąžinė, aštrus protas, jautri siela – tai knygos „Ieškant teatro“ žmogaus teatras, gyvenimas ir mirtis. V. Masalskis – žmogus su savita ir tvirta, todėl kartais kategoriška pažiūrų, gyvenimo filosofijos sistema. Kita vertus, ne mažiau įdomus yra ir kitų ryškių Lietuvos teatro figūrų – Jono Jurašo, Gintaro Varno, Jono Vaitkaus – gyvenimas, tačiau suprantama, kad jos ne tokios parankios legendai kurti.
Taigi knyga prekybiniu požiūriu ideali – mažiau reikalaujantis skaitytojas orientuosis į užduodamus klausimus, o reiklusis seks V. Masalskio atsakymus. Vis dėlto reikliajam įdomiau būtų skaityti ne monotoniško pokalbio, o įvykusio dialogo (pavyzdžiui, kaip eseisto Tomo Sakalausko duetų su žymiais lietuvių kultūros žmonėmis atveju) knygą.
Pasiūlymas skaitytojams: jei nenorite būti užliūliuoti pokalbių autorės retorikos, skaitydami praleiskite knygos įvadą ir visus aktoriui ir režisieriui užduodamus klausimus. Knyga kur kas sėkmingesnė kaip monologas, o ne interviu rinkinys.
Galina Dauguvietytė, Jurga Ivanauskaitė, Valentinas Masalskis – tai vis leidybinės „etiketės“. Kas kitas?
