Viskas prasidėjo nuo Respublikinės Panevėžio ligoninės choro koncertinės išvykos į Vokietiją 1991 m.
Ligoninės darbuotojai visada mėgo dainuoti.
Dainavo tarpukaryje organizuotuose Panevėžio choruose, ankstyvame pokaryje dainavo miesto dainų šventėse Skaistakalnyje, respublikinėse dainų šventėse dalyvavo Mykolo Karkos suburtas ligoninės mišrus choras, dainavo vyrų vokaliniai ansambliai.
Pavyzdinis „Sedulos“ choras
1967 m. susibūrusiam ligoninės moterų chorui ir vyrų vokaliniam ansambliui bei Gimdymo namų moterų vokaliniam ansambliui apsiėmė vadovauti jaunas ir labai darbštus dirigentas Jonas Grubliauskas.
Labai atkaklus. Jo dėka vokaliniai saviveikliniai kolektyvai pasiekė gan aukštą muzikinį lygį, pirmavo mieste, gerai pasirodydavo ir respublikiniuose konkursuose.
Ligoninės moterų choras tapo pavyzdiniu, jam suteiktas „Sedulos“ vardas, kurį išsirinkome iš panašaus pavadinimo kompozitoriaus Liongino Abariaus dainos moterų chorui.
Panevėžio ligoninės moterų choras respublikiniame moterų chorų konkurse užėmė antrą vietą po Vilniaus moterų choro „Eglė“, o medicinos moterų chorų konkurse užėmėme pirmąją vietą respublikoje.
Tuomet mūsų atskubėjo pasveikinti pats sveikatos apsaugos ministras su didžiule 70 rožių puokšte (gėlių tiek, kiek dainininkių).
Mūsų chorvedžiui Jonui Grubliauskui teko garbė diriguoti respublikinės dainų šventės moterų chorams.
Labai džiugu buvo, kad kaip mėgėjiškas kolektyvas savo muzikiniu lygiu įtikome maestro Sauliui Sondeckiui ir su jo garsiu kameriniu orkestru bei solistėmis Regina Maciūte ir Vitalija Šiškaite atlikome Pergolezio „Stabat Mater“ koncertuose tuometėje Vilniaus Arkikatedroje buvusioje Paveikslų galerijoje, Panevėžio dramos teatre ir kt.
Dėl užsitęsusios vadovo Jono Grubliausko ligos nuo 1984 m. chorui vadovavo Vida Kuzminskienė, chormeisterė Zita Jakštonienė, nuo 1989 m. chormeisterė, koncertmeisterė, o vėliau ir choro vadovė Giedrė Jatautytė.
Dar sudalyvauta 1998 m. Vilniuje II pasaulio lietuvių dainų šventėje. Bet ligoninei nebetekus galimybės išlaikyti choro, jo veikla nutrūko.
Choro seniūne ilgą laiką buvo ligoninės vyresnioji medicinos sesuo Janina Gabriūnienė, vėliau gydytojos Henrika Čiplienė, Violeta Samaitė, nuo 1990 m. Liudvika Knizikevičienė, nuo 1992 m. pabaigos Irena Brogaitė.
Liuneno choristų kvietimas
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus valstybių sienoms, panorome išvykti padainuoti užsienyje.
Kreipėmės tuo klausimu į tuometį Panevėžio savivaldybės Kultūros skyriaus vedėją Gintarą Kerbedį, šis po kurio laiko pranešė, kad gavo kvietimą iš mums draugiško Vokietijos Liuneno miesto vyrų choro „Freiherr vom Stein“ dalyvauti jų jubiliejiniame šventiniame koncerte.
Pradėjome ruoštis koncertui bei kelionei.
Tai buvo neužmirštami 1991-ieji – metai po Sausio 13-osios, dar pilni jaudulio.
Mums, nemokančioms vokiečių kalbos, Savivaldybė rekomendavo savo vertėją germanistę Ireną Girdzijauskienę. Ji padėjo mums susirašinėti su vokiečių choru, lydėjo į Vokietiją, vokiečių koncertuose Lietuvoje, savo kompetencija ir geranoriškumu, humoro jausmu džiugino mus ir žavėjo vokiečius.
Grįžus po pirmos kelionės norinčioms kiek pramokti vokiečių kalbos mūsų vertėja dar organizavo nemokamus vokiečių kalbos kursus.
Išvykos koncertui chorvedė V. Kuzminskienė ir chormeisterė bei koncertmeisterė Giedrė Jatautytė atrinko mūsų choro atliekamas sudėtingesnes ir liaudies dainas, giesmes, nes Liuneno choras buvo bažnytinis – tai dažniausi toje šalyje saviveikliniai chorai.
Išmokome ir keletą vokiškų dainų.
Turėjome dainuoti Liuneno priemiesčio Kapenbergo vyrų choro 25-erių metų jubiliejiniame koncerte.
Pirmasis koncertas Liunene
Liunene mes – pirmas muzikinis kolektyvas iš Lietuvos – buvome sutiktos su didžiuliu dėmesiu. Nors nuvykome keleiviniu autobusu į tą švarų, tvarkingą, gerai apšviestą miestą viduryje nakties, mūsų čia laukė visas choras su vadovu, pedagogu Hubertu Inkmanu. Pasiėmę po kelias atvykėles greitai mus išvežiojo į šeimas ilsėtis.
Mūsų su dukra gydytoja Jolanta Vokietiene šeimininkas net pasistengė gauti ir iškelti savo sodyboje Lietuvos trispalvę.
Pirmoje repeticijoje teko papasakoti, kaip gyvename po Sausio 13-osios.
Nors buvo jau lapkritis, buvome paveiktos tų baisių įvykių. Besiklausančių vokiečių akyse matėme ašaras.
Koncertavome Liuneno teatre. Be jubiliatų ir mūsų choro, šiame dideliame koncerte dar dalyvavo olandų miesto Cvolo mišrus choras, Eizenacho miesto mišrus choras ir Kapenbergo Šv. Jono bažnyčios moterų choras.
Pabaigoje plačiai nuskambėjo visų chorų drauge giedotas A. Stage Europos himnas, kuriam dirigavo jubiliatų choro dirigentas G. Šmitas.
Buvome maloniai nustebintos ir pradžiugintos, kad žiūrovai labai šiltai sutiko mūsų dainas apie Tėvynę Lietuvą, mūsų gan savitas liaudies dainas, kurioms negailėjo aplodismentų. Jubiliejinį koncertą aprašinėjo ir apie mūsų dalyvavimą palankiai atsiliepė visi Liuneno miesto laikraščiai ir savaitraštis.
Koncertai bažnyčiose
Bažnyčios Liunene labai senos, statytos XIV, XV amžiuose.
42 proc. Liuneno gyventojų katalikai, 41 proc. evangelikai, bet visi gražiai sutaria.
Per dideles šventes Šv. Jurgio bažnyčioje pamaldas laiko evangelikų vyskupas ir katalikų vyskupas, kaip svečias.
Bažnyčios statytos ankstyvuoju gotikos stiliumi, todėl netviska prabanga, bet labai daug nuostabių medžio, metalo, aliejinės tapybos istorinių muziejinių vertybių.
Viešnagės metu giedojome Kapenbergo Šv. Jono, Liuneno Šv. Jurgio, Miunsterio Šv. Morkaus bažnyčiose.
Liuneno Švč. Marijos ligoninės bažnyčioje giedotų giesmių apie Mariją klausėsi ligoniai ir medicinos personalas.
Matėme išskirtinį dėmesį mūsų trimis balsais atliekamai į Švč. Mariją besikreipiančiai giesmei „Marija, Marija“ (žodžiai Maironio, muzika Česlovo Sasausko). Vokiečiai vis klausinėjo, ar tai mūsų – lietuvių muzika?
Bandelė su pypkele
Tarp koncertų bendravome su vokiečiais jų šeimose, dalyvavome ekskursijose po miestą, buvome pakviestos dalyvauti jų bendruomenės teatralizuotoje tradicinėje medžiotojų Šv. Huberto dienoje. Čia buvome apdovanotos specialiai mums iškeptomis bandelėmis, kurių viduryje puikavosi balta keraminė pypkelė. Ši staigmena priminė mums, kad vokiečiams labai patiko mūsų nuotaikinga užstalės liaudies daina „Ėjo senis lauko arti, pasiėmęs pypkę karčią“.
Mus stebino gatvių švara, originali, vieninga miestų architektūra, išlaikytas miestų senamiesčių grožis ir pagarba savo istorijai, protėvių sukurtiems darbams.
Aplankėme kaimyninį miestą Miunsterį, jo senąją Šv. Morkaus bažnyčią su seniausiu Europoje mechaniniu laikrodžiu, kuriame kasdien mušant dvyliktą valandą įvairios figūrėlės atkartoja Kristaus gimimo istoriją.
Apžiūrėjome Taikos salės muziejų, kuriame 1648 m. buvo pasirašyta Vestfalijos taika.
Miunsteris – aukštųjų mokyklų miestas, kuriame labai daug jaunimo. Pagrindinė studentų susisiekimo priemonė dviratis, gatvės pilnos jais skriejančių jaunuolių, prie mokymo rūmų išsirikiavę šimtų šimtai dviračių.
Pasiūlymas iš vokiečių chirurgo-ortopedo
Po koncertų ir nuoširdaus bendravimo jau ruošėmės į namus, o vokiečiai mums pateikė netikėtą pasiūlymą.
Choristas chirurgas-ortopedas dr. Giunteris Omloras pastebėjo ne visai taisyklingą vienos mūsų choro dalyvės eiseną ir supratęs, kad pas mus tai dar nėra efektyviai gydoma operaciniu būdu, pasisiūlė pamokyti mūsų miesto chirurgus šios operacijos.
Kai grįžusios apie tai pranešėme chirurgams, 1992 m. vasarą su mūsų choru į Liuneną vyko ir Panevėžio respublikinės ligoninės Traumatologijos skyriaus vedėjas Darius Staugaitis.
Užsimezgė profesinė draugystė.
Apie tai šviesaus atminimo gydytojas Darius Staugaitis rašė: „1992 m. kartu su gydytoju iš Liuneno pirmą kartą Panevėžyje operuoti keturi ligoniai taikant tobulus „Zwveimuller“ firmos endoprotezus. Bet brangių endoprotezų ligoniai nepajėgė nusipirkti. Kai valstybė ėmė iš dalies kompensuoti endoprotezavimą, nuo 1994 m. pradėjome plačiau taikyti šias operacijas“ (Staugaitis D. „Iš mano gyvenimo kelio. Panevėžio medikai“, sud. L. Knizikevičienė, 2018).
D. Staugaitis su kolegomis ir toliau tobulinosi Vokietijoje, 2000 m. įkūrė Panevėžio ligoninėje atskirą Ortopedijos skyrių ir tapo jo vedėju.
Taip mūsų choro ryšiai su Liuneno chirurgais-ortopedais paspartino chirurginės ortopedijos progresą Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.
Draugystė nenutrūko
Mūsų choras „Sedula“ ir Liuneno dalies Kapenbergo bažnyčios vyrų choras iki 1996 m. susitiko ne kartą.
Juos pakvietėme ir į mūsų choro 25-mečio šventę 1992 m. rudenį, kurią rengėme Panevėžio muzikos mokykloje.
Atvykusius Liuneno choristus Respublikinės Panevėžio ligoninės vyriausiojo gydytojo Česlovo Gutausko rūpesčiu apgyvendinome miesto centre viešbutyje „Nevėžis“.
Svečiavosi jie ir mūsų šeimose.
Aprodėme Panevėžį, mūsų bažnyčias, Vilnių, Trakus.
Vieną vasarą atvyko pas mus norėdami pakeliauti po Lietuvą, lankėsi Šiauliuose, Kryžių kalne, Palangoje.
Jiems, kaip bažnyčios chorui, labai patiko Anykščių bažnyčia, kur klebonas leido stebėti krikšto apeigas ir maloniai su mūsų svečiais pabendravo.
Didelį įspūdį svečiams padarė ir Kryžių kalnas. Kapenbergo choro dalyvis Teo Heimanas, ūkininkas, rašantis eilėraščius ir išleidžiantis jų knygas, labai domėjosi Lietuvos istorija. Jis parsivežė į Vokietiją saują žemės iš Kryžių kalno ir, išbarstęs ją kryžiaus ženklu savo laukuose, parašė eilėraštį, skirtą Lietuvai.
Eilėraštis I. Girdzijauskienės buvo išverstas į lietuvių kalbą ir 1993 m. vasario 14 d. išspausdintas „Panevėžio balse“.
Lietuvos kūrėjų giesmė skamba Vokietijoje
Labai maloni žinia atėjo iš Liuneno 2025 metais, ją perdavė buvusi mūsų choro vertėja germanistė Irena Girdzijauskienė – senojoje didžiulėje XII a. Šv. Jurgio bažnyčioje skamba Kapenbergo bažnyčios choro atliekama Maironio ir Č. Sasnausko giesmė „Marija, Marija“, tik ne lietuvių kalba, kaip mes kadaise ten pat giedojome, o vokiečių kalba.
Pasirodo, šios gražios ir Lietuvoje labai populiarios giesmės vokiečių choristai pamiršti negalėjo ir paprašė I. Girdzijauskienę išversti žodžius į vokiečių kalbą, taip pat atsiųsti ir giesmės natas.
Bėgant metams, Liuneno choro prezidento Huberto Inkmano vaikaitis Julijus Ščepanskis – muzikas, tarptautinio lygio žymus akordeonistas – priderinęs Č. Sasnausko melodiją prie vokiečių kalbos teksto, sukūrė giesmės melodiją pritariant akordeonui.
Mirus jo seneliui dėl koncerto užsienyje pats negalėjo atvykti į laidotuves, tik atsiuntė laidotuvių metu bažnyčioje atlikti tą Maironio ir Sasnausko giesmę su jo akordeono muzikos pritarimu.
Ta paskutinė vaikaičio dovana – jų pamėgta giesmė Marijai labai sujaudino artimuosius ir choristus.
Netrukus ši mūsų lietuvių giesmė vėl suskambo didingoje Liuneno bažnyčioje giedant choristams ir vargonams pritariant.
Tai rodo, kad muzikalūs vokiečiai tikrai supranta ir vertina mūsų senųjų Lietuvos kūrėjų meną, mes patys kartais jo gal ir nebepastebim.
O kad vokiečių chorui Lietuva ir mes tikrai padarėm įspūdį, liudija ir 2025 metais mūsų germanistei Irenai Girdzijauskienei padovanotas vokiečių kalba ranka surašytas, gausiai nuotraukomis, spaudos atsiliepimais iliustruotas albumas – metraštis apie Liunenui draugiško miesto Panevėžio pas juos apsilankiusius meno kolektyvus ir mūsų chorų bendravimą Lietuvoje 1991–1996 m.
Albumą sudaro per 150 puslapių apie mūsų chorą „Sedula“ ir po kelis puslapius apie 1992 m. Liunene buvusius Panevėžio chorą „Obelėlė“ bei dainų ir šokių ansamblį „Pynimėlis“.
Kaip matyti, mūsų apsilankymas Liunene turėjo atgarsius, nusitęsusius net per tris dešimtmečius. Tie šilti žmogiški chorų santykiai turėjo ir praktinės, ir kūrybinės reikšmės abiem pusėms.
Mus labai džiugina, kad lietuvių taip mylima ir dažnai giedama giesmė „Marija, Marija“ skamba ir prašo Švč. Marijos malonių ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje.
Buvusi „Sedulos“ choro seniūnė Liudvika Knizikevičienė
2026 m. kovas
