Egidijus Aleksandravičius
Jei šis komentaras būtų pavadintas „Kaip degradavo kultūra“, irgi būtų tikę. Tačiau pagyvenęs skaitytojas supras, kad sąmoningai pasirinkau ironišką frazę, kuri siejasi su sovietmečio mokyklų privalomais skaitiniais. Sunku atsikratyti ironijos, kai matai Lietuvos kultūros ministrą (ir ne tik jį), gerokai atsiliekantį nuo savo kadaise scenoje vaidintų vaidmenų ir kurtų personažų. Galima būtų ginčytis tik dėl vieno retorinio posūkio: ironija ar absurdas – kas čia geriau tinka? Kadaise, sovietmečiu, savo populiarumo viršūnę pasiekusio Vilniaus Jaunimo teatro aktoriams kai kurie kritikai priekaištaudavo, kad jie nuolat vaidina save. Dabar jau sunku suprasti, kas ką kultūroje ir valdžioje vaidina. Ką šiandien reikštų „vaidinti save“? Nebepažinsi, kur tikrasis žmogaus veidas, o kur kaukė. Lygiai sunku susigaudyti, kas vis dar yra tikra, o kas jau padirbta. Likęs tik ironiškai ciniškas teatras, kurio bilietus privalomai perka visi mokesčių mokėtojai.
Yra svarbesnių dalykų, kurie lengvai nenušviečiami, o juk kultūros tamsoje neršia tik kai kurios veikėjų rūšys. Kultūros finansavimo scena neapšviečiama, nes galimi apšvietėjai arba nebedirba, arba irgi tik vaidina dirbantys, laukdami ministerijų malonių. Sakau, yra svarbesnių dalykų, žinodamas, kad svarbumo matuoklės gali būti skirtingos. Mano svarbos svarstyklės pirmiausia sveria, kiek vienas ar kitas kultūros reiškinys atitinka viešai deklaruojamas liberaliosios demokratijos vertybes, kaip „įsipaišo“ į Vakarų kultūros žemėlapius, kaip ir kiek gelbsti išsiropšti iš posovietinių vilkduobių ir kiek padeda pasijausti savigarbiais žmonėmis nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ir pozicijos galios piramidėje.
Nepriklausomybės apyaušrio spaudoje Algirdas Julius Greimas nuolat linkėjo prisikeliančiai Lietuvai kuo greičiau atsikratyti sovietinio demokratinio centralizmo. Anot jo, svarbiausia siekti, kad stambesniuose rajonų miestuose kurtųsi aukštosios mokyklos, galinčios tapti lokaliais intelektualinės kultūros židiniais. Jie skatintų solidžių bibliotekų, parodų salių ir kitų esminių kultūros buveinių augimą. Tai švelnintų pokolonialams būdingą centro ir periferijos atskirtį, leistų žaismingiau atsiskleisti kūrybiniam potencialui, mažintų ne sostinės žmonių pilietinės diskriminacijos pavojus. Jis kalbėjo apie tai, prie ko prancūzų, britų ar norvegų akys jau seniai buvo pripratusios. Profesorius mirė nesulaukęs atsakymų į savo keltus klausimus. Kita vertus, šiandien jis galėtų matyti išsipildžius tik labai mažą dalį jo turėtų vilčių. Išskyrus Telšius, Marijampolę ir gal dar Alytų, naujosios inteligentijos židiniams pakankamai erdvės palikta tik didžiuosiuose miestuose ir, žinoma, visų pirma Vilniuje. Hipercentralizmas galų gale pakerta ir gyvenimo kokybę, ir kultūrinės, kūrybinės veiklos potencialą.
A. J. Greimui būtų patikęs meninis lenkų judėjimas, kurio atstovai save vadino decentralistais. Būtų patikęs ir faktas, kad Lenkijos sostinė nelaimi teisės tapti Europos kultūros sostine, nes yra kone dvi dešimtys kitų konkuruojančių miestų. Mažesnių, mažiau pretenzingų, nepretenduojančių į visa, ką mokesčių mokėtojų pinigai gali nupirkti. Praėjusių metų Lietuvos kultūros sezonas pasauliui buvo atgręžęs visus Vilniaus fasadus, tačiau ar daug ką įtikino šis teatras? Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio ir kultūros sostinės projektai buvo palydėti įtarumo, pagiežos ir pasipiktinimo balsais. Operos ir baleto teatro scenos grindys tikrai turėjo sužibėti auksu, nes metai po metų ant jų buvo beriamos dešimtys milijonų litų. Vilniaus festivaliai – ne tik viešajai įstaigai tinkamas pavadinimas, bet ir ironišką atspalvį įgyjanti metafora. Nemažai kultūros sostinės aferų buvo nušviesta per praėjusį pusmetį, neramiai ir su nuoskauda žvilgčiojant į dangų ir ilgintis oro linijų, kurios turistinio sezono įkarštyje būtų išvadavusios sostinę iš įkalinimo Baltarusijos pasienyje.
Daug karčios tiesos apie Lietuvos vardo tūkstantmečio ir kultūros sostinės projektų vertę bei kainas buvo pasakyta. Jei visa, kas nuskambėjo viešumoje, būtų tiesa, kažkam grėstų visokios baudžiamos atsakomybės. Tačiau, kaip nesyk teko kalbėti, kokia teisė ir koks įstatymas gali įveikti kultūros ir meno vertės apibrėžimo sunkumus. Na gerai, G. Kėvišo sceninė ekonomija gali būti lengviau apskaičiuota, o kaip vaikiški tinklalapiai ir kompaktiniai diskai? Juk visada, ypač jei yra „aptarnaujantis“ eteris bei spauda, galima sakyti, kad aplink sukiojasi tik milijonų pavydūs neišmanėliai, ne-to-lygio žmonės.
Šioje plotmėje dėstau savo komentaro argumentus: neskaidrus ūkininkavimas centre yra neabejotina blogybė. Sunku nesutikti su tuo skaitant, klausant ir stebint viešumon ataidinčią informaciją. Net jei ji būtų tikrovę atitinkanti, vis tiek sakyčiau, kad dar žalingesnė už galimas pražangas, savivalę ir gobšesnes gudrybes yra pati Lietuvos kultūros politika, nė per nago juodymą nepadedanti kūrybinio akiračio kelti iš dusinančios posovietinio mentaliteto miglos. Blogai būtų, net jei įvairūs ekspertai neįrodinėtų, kad kultūros sostinės pinigai tiesiog drėkino menkaverčių kūrinių šiltnamį. Užtektų ministro R. Vilkaičio raginimo skaityti senas knygas – tiesiog neįmanoma nekartoti šių ciniško tamsumo žodžių.
Svarbiausia yra trečias mūsų kultūros degradavimo argumentas. Jei melžiant aukso veršį ir laimint visokių fondų pinigus nepasiseka (arba net nesistengiama) sukurti kokio nors rimtesnio kūrinio, tiek pinigų skirstytojams, tiek ir privilegijuotiems tarsi-kūrėjams būtinai reikia užglaistyti nepasitenkinimą ir įveikti peikiančią kritiką. Reikia žūtbūt parodyti, koks tai nuostabus pasiekimas. Tada, žinoma, įjungiami visi garsiakalbiai, transliuojantys miniai, jog šitie daiktai, šitos grindys, šitie vaizdai ir tekstai, šitos interneto svetainės yra tiesiog genialūs dalykai. Jie verti savo milijonų. Čia yra tikrai ledinis dušas lietuvio kultūrai, skoniui, gebėjimui orientuotis, kas ko vertas ir kiek jo mokesčių pinigų kainuoja. Kad didele suma įkainotas eilinis mažmožis yra kasdienė kiaulystė – reikia juk kaip nors atsiskaityti. Bet blogiausia, kad, užuot puoselėjus inteligentišką apšvietą ir kultūrinimą, platesnių masių kultūrinio skonio vedliais tampa tie patys manipuliatoriai. Jei nuolat autoritetingai įrodinėjama, kad niekas yra viskas, iškreipiamas, degraduojamas publikos skonis. Sunkiai pasveriamas šis teiginys, tačiau vis tiek pabandykime tokiu kampu žvilgtelėti į savosios kultūros horizontą. Pamatysime, kas mūsų laukia.
