S. Kropas.
Pasaulinės finansų krizės pradžioje Tarptautinis valiutos fondas bei daugelis analitikų kūrė gan pesimistiškus ekonominės raidos scenarijus Rytų ir Vidurio Europai. Buvo numatoma, kad ekonomikos atsigavimas bus lėčiausias ir ilgiausias, palyginti su kitais pasaulio regionais. Globalios rinkos sąlygomis tai buvo bloga žinia visoms to regiono valstybėms bei potencialiems investuotojams. Tačiau sėkminga Lenkijos patirtis pergyvenant krizę iškėlė šią šalį į pasaulio rinkų dalyvių dėmesio centrą.
Pasaulio žiniasklaida negaili liaupsių Lenkijos ekonominei sėkmei, o tai labai didina pasaulio investuotojų trauką. Pirmininkavimas Europos Sąjungai suteikia papildomą galimybę Lenkijos reikšmingumui įtvirtinti. O ką Lietuvai reiškia Lenkijos, kaip regiono ūkio lokomotyvo, atsiradimas?
Auganti didelės kaimyninės šalies ekonomika Lietuvai visais atžvilgiais yra labai naudinga. Globaliajame pasaulyje šalies ekonomikos augimui ypatingai svarbios ir viso regiono perspektyvos, kurios visų pirma Lenkijos dėka tapo kur kas palankesnės. Spartus Lenkijos augimas reiškia ir didesnę eksporto paklausą bei papildomas galimybes Lietuvos verslui.
Norisi labai nuoširdžiai pasveikinti Lenkija dėl tokios sėkmės, tačiau dvišalių santykių įtampa kelia sunkumų kaip tą padaryti. Valstybių oficialių institucijų santykiuose trūksta konstruktyvaus dialogo, todėl susidaro puikios prielaidos kelti politinį triukšmą sprendžiant siaurus politikų interesus, visai pamirštant apie realius žmonių ir verslo norus.
Turime puikios problemų sprendimo patirties
Dabartinė situacija man labai primena laikotarpį po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, kuomet Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose okupacinė valdžia atvirai skatino autonomijos idėjas – neva dėl pažeidžiamų tautinių mažumų teisių. Nepaisant tuometinės Lietuvos valdžios atstovų siekio ieškoti dialogo ir realių sprendimo kelių, dialogas negalėjo vykti dėl vietinių tų rajonų politikų noro lengviausių būdu išlaikyti elektorato palankumą.
1990–1992 m. rytinėje Lietuvos dalyje buvo raginama kurti vadinamąją Lenkų autonomiją. Prieš 20 metų Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose išrinkti politikai ignoravo Lietuvos valstybės įstatymus, aktyviai flirtavo su Maskvos emisarais, siekiančiais atplėšti kraštą nuo Lietuvos.
Nuo sovietinio specialios paskirties būrio vado Boleslovo Makutinovičiaus kabineto sienos Lietuvos pareigūnams perimant patalpas nukabintas sovietinės Lietuvos administracinis žemėlapis su nubraižytomis demarkacinėmis linijomis (žr. nuotrauką) akivaizdžiai parodo praktinio pasirengimo mąstą ir siekius Lietuvoje pakartoti Moldovos Padniestrės ir kitų buvusių Sovietų Sąjungos valstybių skaldymo scenarijus.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus eksponatas.
Tai, kad demarkacine linija taip pat pažymėtas ne tik Vilniaus, bet ir Klaipėdos regionas, rodo, kad scenarijus buvo kuriamas Rytuose, o ne kaimyninėje Lenkijoje, tačiau buvo siekiama pasinaudoti vietos gyventojų korta. Sovietai terorizavo ir kurstė (jų įtakoje buvę tuose regionuose rinkti atstovai nebalsavo už Lietuvos nepriklausomybę, dviejų rajonų savivaldybių politikai pareikšdavo apie ištikimybę „SSRS konstitucijai“), o kai kurios politinės jėgos Lenkijoje taip pat bandė tuo spekuliuoti.
Tai, kad demarkacine linija taip pat pažymėtas ne tik Vilniaus, bet ir Klaipėdos regionas, rodo, kad scenarijus buvo kuriamas Rytuose, o ne kaimyninėje Lenkijoje, tačiau buvo siekiama pasinaudoti vietos gyventojų korta.
Nepavykus užmegzti konstruktyvaus dialogo su savivaldybėmis kilo grėsmė Lietuvos suverenitetui. Todėl teko imtis labai nepopuliaraus, bet teisingo žingsnio: paleisti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybas. Šis žingsnis kai kurių lenkų politikų buvo vertinamas labai nepalankiai.
Siekdamas gerinti situaciją buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Widackis organizavo mano oficialų vizitą į Lenkiją (tuometinėje Vyriausybėje buvau atsakingas už administravimo ir savivaldybių klausimus), kurio metu teko išklausyti nemažai nepasitenkinimo tokiais Lietuvos veiksmais. Taip pat susidūriau su nenoru išgirsti bei suprasti, kad tai buvo padaryta Lietuvos suvereniteto vardan ir pačių ten gyvenančių lenkų naudai.
Iš politologijos teorijos yra žinoma, kad skatinant nacionalinius jausmus ir spekuliuojant tomis problemomis lengviausiai galima užsitikrinti rinkėjų politinę paramą, ir tik nuo politikų moralinės atsakomybės priklauso, ar nebus peržengta riba, už kurios nacionalinių mažumų teisių klausimai neišvengiamai veda prie konflikto eskalavimo.
Laimei, didieji Lenkijos vyrai tuomet priėmė vienintelę teisingą liniją: tautos turi ne kovoti tarpusavyje, o susitarti. Su šia misija Lenkijos parlamentarų grupės vadovas Bronislawas Geremekas atvyko į Vilnių iškart po Kovo 11-osios ir ištiesė solidarumo ranką. Labai svarbi ir sutelkianti buvo nuostata lenkų delegacijos komunikate, kad dabartinė Lenkijos ir Lietuvos siena laikoma galutine ir nekintama.
Mūsų nepriklausomybės kovų bendražygių Lietuvos lenkų – Česlovo Okinčico ir Anapilin jau iškeliavusio Medardo Čoboto – pastangomis Lenkijoje buvo skleidžiama objektyvi informacija ir dedamos pastangos šalies teritoriniam vientisumui išsaugoti. Procesą užbaigė prezidentai Algirdas Brazauskas ir Aleksandras Kwasnewskis, galutinai užvertę politinių spekuliacijų nacionalinių mažumų teisėmis puslapį. Deja, per visa tą laikotarpį labai pasigedau tuometinio „Solidarumo“ lyderio Lecho Walesos aktyvesnės pozicijos šiuo aktualiu klausimu. Todėl visai nenustebau, kuomet jis atsisakė atsiimti garbingą Lietuvos apdovanojimą, kurio, mano nuomone, nelabai ir nusipelnė.
Bendrų pastangų dėka skiriamoji riba buvo panaikinta ir dabar galima laisvai bendrauti, prekiauti, keliauti, vystyti verslą ir mėgautis demokratijos bei laisvės teikiamais privalumais.
Taigi bendrų pastangų dėka skiriamoji riba buvo panaikinta ir dabar galima laisvai bendrauti, prekiauti, keliauti, vystyti verslą ir mėgautis demokratijos bei laisvės teikiamais privalumais. Tačiau panašu, kad tie privalumai ir pasiekimai per dvidešimtmetį yra gerokai primiršti.
Dvišaliuose santykiuose vėl dominuoja triukšmas
Prisimenant netolimos praeities įvykius, Lenkijos politikams, manau, turėtų būti gerai žinomas lietuviškoje bendruomenės jautrumas tokiems klausimams. Todėl nepamatuoti ir vis radikalesni reikalavimai arba reikalavimai, kurių turinys nėra aiškus, tik dar labiau skatina įtarimus, jog tikrieji ir deklaruojami tikslai labai skiriasi. Tiek tarp lietuvių, tiek tarp pažįstamų lenkų girdžiu įtarimų, ar ta pati strategija vėl nėra sugalvota ir skatinama tų pačių jėgų Rytuose?
Štai kad ir natūralus bei visiškai suprantamas pavardžių rašymo gimtąja kalba siekis, grindžiamas noru išreikšti tautinį identitetą. Nemanyčiau, kad būtų prasmė drausti tą daryti ir tikrai būtų galima sudaryti galimybę turėti paso papildomame lape pavardę lenkiškais rašmenimis. Tačiau Lietuvos lenkų norai visose valstybės srityse naudoti raides, kurių nėra lietuviškoje abėcėlėje, susiduria su fundamentaliomis kliūtimis.
Tokį norą galima patenkinti tik papildant lietuvišką abėcėlę lenkiškos rašybos raidėmis, kurių mūsiškėje nėra. Raidynas nėra vien esminė tautinės kultūros ar savasties dalis, kurią kiekviena tauta saugo. Juo remiasi kiekvienos šalies asmenų identifikacijos sistemos įvairiuose registruose, mokesčių, socialinio draudimo ir kitose valstybės duomenų sistemose. Viena kitokia raidė pavardėje labai apsunkina asmens identifikavimą, kuo neretai naudojasi įvairūs sukčiai ir nusikaltėliai. Tai yra ir valstybės saugumo bei sukčiavimo prevencijos klausimas.
Sunkiai įsivaizduoju visame pasaulyje naudojamų kompiuterinių programų pakeitimą, kad raidyne atsirastų lenkiški rašmenys arba šalia lietuviško raidyno lygiagrečiai būtinai turėtume naudoti ir lenkiškąjį. Tai jau yra suvereniteto ir oficialaus dvikalbystės įteisinimo klausimas.
Natūraliai kyla įtarimas, ar po suprantamu lenkų kilmės piliečių noru tautinės saviraiškos tikslais rašyti pavardes savo kalba nesislepia tolimesni suvereniteto apribojimo šiuose rajonuose tikslai? Panašiai yra ir su vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašymu dviem kalbomis. Greičiausiai daugeliui nesusidarytų problemų, jei vietos savivaldybės šalia valstybinės kalbos naudotų ir lenkiškus pavadinimus. Tačiau, matyt, vėliau būtų reikalaujama juos perkelti ir į oficialius dokumentus, žemėlapius, registrus ir kitas duomenų bazes, kas sudarytų lygiai tokias pat problemas, kaip ir pavardžių rašymas.
Tuo tarpu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos keliamas triukšmas dėl naujojo švietimo įstatymo ir prieštaravimas geresniam lietuvių kalbos mokymui, paremtam europinės integracijos logika, yra sunkiai suprantamas. Vertinant iš valstybės viešųjų finansų taško Lietuvos investavimas į švietimą be tinkamo valstybinės kalbos žinojimo yra visiškai beprasmis, nebent Lietuvos resursų sąskaita būtų siekiama rengti specialistus Lenkijos valstybei.
Blogiau mokėdami lietuvių kalbą nacionalinių mažumų moksleiviai yra mažiau konkurencingi užimti pareigas valstybinėje tarnyboje, jie turi siauresnį pasirinkimą darbo rinkoje.
Blogiau mokėdami lietuvių kalbą nacionalinių mažumų moksleiviai yra mažiau konkurencingi užimti pareigas valstybinėje tarnyboje, jie turi siauresnį pasirinkimą darbo rinkoje. Žinant europinę praktiką, pagal kurią be gimtosios kalbos kiekvienas turi mokėti ir ne mažiau kaip dvi kitas ES šalių kalbas, Švietimo įstatymo pakeitimai negalėtų būti interpretuojami kitaip, kaip integracinės pastangos. Be abejo, nuostatų įgyvendinimo pereinamasis laikotarpis gali būti iš tiesų per trumpas, bet tai jau yra antraeilis klausimas.
Ką galime ir ką padarysime?
Dažnai sakoma, kad buvę puikūs kaimyninių šalių santykiai staiga tapo blogi – Lietuvos Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininko Emanuelio Zingerio žodžiais, panašėjančiais į „etninį pragarėlį“. Matyt, ir lietuviai ne be pagrindo kaltinami pažadų nevykdymu. Tačiau plačioji visuomenė nežino, ką konkrečiai politikai yra pažadėję.
Iš vadovėlių ir iš netolimos praktikos žinome, kad vienintelis būdas teisingai spręsti problemas yra atvirai, garbingai ir sąžiningai kalbėtis bei vienyti pastangas stabdant naujo etninio konflikto eskalavimą. Lietuvos valdžios institucijos neišvengė klaidų, tačiau manau, kad jos yra pasiruošusios taisyti tas klaidas. ES pirmininkaujančios valstybės statusas Lenkijos valdžios institucijas taip pat įpareigoja jautriau ir objektyviau spręsti dvišales problemas.
Ypatingai svarbu tai padaryti dabar, plintančios skolų problemos akivaizdoje, kai europinis ir integracinis motyvas turi būti mobilizuojantis. Lietuva turi aiškiai pasakyti, ką galime ir ką padarysime, bei ko šiuo metu nerealu tikėtis. Šie pasiūlymai turėtų būti pristatyti Lenkijoje ir visoje Europoje .
____________________
Stasys Kropas yra Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos profesorius, Lietuvos bankų asociacijos prezidentas, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto narys
