Nedidukės, nė tūkstančio gyventojų neturinčios Miežiškių gyvenvietės vieną seniausių Šermukšnių gatvę vietiniai vadina juodąją skyle ir sutemus stengiasi ją aplenkti. Jauki, tvarkingų, gyvatvorėmis atskirtų vos aštuoniolikos kiemų gatvelė liūdnai garsėja savo noru išėjusiaisiais į amžinybę – joje priskaičiuojama kone dvi dešimtys savižudžių. Nuo kritusios Dievo rykštės šioje kaimo dalyje vieni miežiškiečiai ketina gintis kryžiais, kiti neįžvelgia jokios mistikos ir pakaruoklius kaltina pasidavus alkoholio pinklėms.
Kilpas neriasi vyrai
Miežiškių nepažįstančiam prašalaičiui tarp dviejų pagrindinių gatvių įsiterpusi Šermukšnių gatvelė atrodo viena jaukiausių kaime – tvarkingi kiemai su darželiuose žydinčiomis tulpėmis, augalotais sodų medžiais ir vienur kitur svyrančiais šermukšniais.
„Labai rami, šauni gatvelė, beveik jokio judėjimo joje nėra, tačiau čia – mūsų juodoji skylė“, – prasitarė Miežiškių seniūnas Juozapas Bartulis.
Seniūnas joje ir netoli jos suskaičiavo aštuoniolika iš gyvenimo išėjusių savo noru. Kitur Miežiškiuose ir aplinkui išsidėsčiusiuose vienkiemiuose vietiniai pamena tik tris mirusius ne sava mirtimi: vienas girtas įkrito į upelį ir paskendo, kitas pasikorė, trečioji nusiskandino.
Šermukšnių gatvėje, pasak seniūno, kone kiekvienas kiemas vienaip ar kitaip susijęs su savižudybe. Baisiausia ir keisčiausia, kad kai kur nusižudė netgi ne po vieną.
Nelaimės apsėstoje gatvėje iš pakėlusiųjų ranką prieš save – tik viena moteris. Kodėl pensininkei gyvenimas tapo tokia nepakeliama našta, dabar belieka tik spėlioti: vieni svarsto, kad iš vienkiemio į gyvenvietę atkelta moteris kilpą ant kaklo užsiveržė neištvėrusi vienatvės, kitiems atrodo, kad galbūt jai buvo pernelyg skaudu matyti, kaip melioratorių buldozeriai griovė tai, ką ji kūrė metų metus.
Nykūs likę velionės namai Šermukšnių gatvėje po kurio laiko atgijo, tačiau į juos atsikrausčiusi šeima laiminga nebuvo – po kurio laiko naujasis šeimininkas irgi pasikorė.
Žudėsi net dėl karvės
Tiesa, gatvė pareikalavo ir dar vienos moters aukos. Prieš dvejus trejus metus kaimą sukrėtusios mirties aplinkybes žmones gerai prisimena: senutė girta sušalo daugiabučio koridoriuje. Pasakojama, kad sugėrovai ją naktį vasario mėnesį išvilko į nešildomą atlapotomis durimis koridorių. Ryte ją jau rado mirtinai sustirusią.
Šermukšnių gatvės gyventojus krėtusios tragedijos viena už kitą kraupesnės. Žmonės pamena, kaip viename kieme vyriškis žuvo po savo traktoriaus ratais. Prieš mėnesį kaimas laidojo ir jo sūnų, mirtinai suspardytą chuliganų.
Sumuštasis sugebėjo dar pats sugrįžti namo, netgi nuvažiuoti į ligoninę, tačiau prasidėjus vidiniam kraujavimui medikai jo gyvybės išgelbėti nebegalėjo.
Seniūnas prisiminė ir dar vieną šeimos tragediją: tėvas gyvenimą baigė kilpoje, sūnus – persipjovęs venas.
Miežiškiečiai negali suvokti, kas į mirtį pastūmėjo ir viengungį jų kaimyną. Tvarkingas žmogus policijos pareigūnams pateko neblaivus prie vairo.
Kitą rytą vyriškis atsikėlė, dargi nusiskuto, ruošėsi eiti į darbą, tačiau darbdaviai jo nebesulaukė – nelaimėlį rado pasikorusį. Dar labiau miežiškiečius gūžčioti pečiais verčia kito vietinio pasirinkimas – su žmona nesugyvenęs vyriškis baigti gyvenimą apsisprendė kritus karvei.
„Tikrai ne vargingai gyveno. Tas gyvulys nebuvo jų didžiausias turtas. Ir geras žmogus buvo – visiems prireikus padėdavo“, – mirusįjį mena Šermukšnių gatvės gyventojai. Su užuojauta žmonės kalbėjo ir apie paskutinį nelaimėlį, kuriam mirtis pasirodė išsivadavimu iš nebepagydomos sunkios ligos. 35-erių vyriškis apie savo pasitraukimą buvo ne kartą užsiminęs – kalbėjo gyvensiąs iki liepos 1-osios, tačiau žadėto termino nesulaukė – išeiti Anapus apsisprendė prieš dvi tris savaites.
Gatvę purto ne tik savižudybės ar smurtinės mirtys. Joje jau buvo kilę trys gaisrai. Viename jų namo šeimininkas girtas užduso dūmuose. Žmonės dėkoja likimui, kad girtuoklio kambarėlio durys buvo uždarytos ir ugnis neįsiplieskė į didelį gaisrą.
Plačiau skaitykite gegužės 12 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Iš
pirmo žvilgsnio jauki Šermukšnių gatvelė slepia kraupią paslaptį – savo noru iš
gyvenimo jos gyventojai išeina dėl neįtikinamiausių priežasčių.
