Panevėžio rajono savivaldybė nebeišmano, kaip gintis nuo kelių niokotojų. Vienur kelią iki nepataisomos būklės sudarko miškavežiai, kitur – po avarijos magistralėje aplinkkeliais plūstantys vilkikai.
Kaltųjų surasti sunku, o sąskaita už išmaltą asfaltą ar išdarkytą žvyrkelį galiausiai atsiduria ant Savivaldybės stalo, mat išsireikalauti, kad kelių niokotojai atlygintų padarytą žalą – lyg kova su vėjo malūnais.
Po avarijos – didžiuliai nuostoliai seniūnijai
Vienos labiausiai nuo tokių kelių niokotojų kenčiančios Paįstrio seniūnijos vadovo Virginijaus Šležo teigimu, vien šiemet teko atseikėti apie 50 tūkst. eurų bent aptvarkyti sunkiasvorio transporto sugadintiems seniūnijos keliukams.
Nors per septyniolika metų, kai jis dirba seniūnu, nebuvo tokių metų, kad „Via Balticos“ magistralėje neįvyktų avarijų, tokių tragiškų metų kaip pastarieji sako nepamenantis.
Pasak jo, įvykus avarijai kelias uždaromas kelioms valandoms, o tuomet visi automobiliai suka aplinkiniais kaimo keliukais, nepritaikytais tokiam srautui.
Vienas naujausių atvejų šį mėnesį seniūnijai atsirūgo maždaug 14 tūkst. eurų.
Po avarijos „Via Baltica“ vilkikams pasukus apylanka, vietinis keliukas, anot seniūno, per gerą pusdienį buvo taip suniokotas, kad teko skubiai prašyti papildomų lėšų iš rajono Savivaldybės jam bent kiek aptvarkyti, kad būtų važiuojamas.
Seniūnas skaičiuoja vien šiais metais buvus net keturis atvejus, kai teko skubiai tvarkyti visiškai sugadintus kelius.
„Kai per trumpą laiką važiuoja dešimtys, o kartais ir šimtai sunkiasvorių, iš kelio labai greitai nieko nebelieka. Turėjome atvejų, kai vilkikai tiesiog įklimpo žvyrkelyje, nes šis buvo suniokotas iki pat sankasos. Šiemet mūsų seniūnijos keliams padaryta žala siekia apie 50 tūkst. eurų. Už šią sumą kelius galėjome tik aplopyti, kad jie būtų bent važiuojami. Jei po kiekvieno tokio niokojimo tvarkytume iš pagrindų, žala siektų tris kartus daugiau“, – problemos mastą apibūdina V. Šležas.
Kirtėjus prispaudė gyventojai
Tačiau seniūną labiausiai piktina ne vien remonto sąskaitos. Jo teigimu, dalies žalos būtų galima išvengti, jeigu prieš nukreipiant transportą aplinkkeliais, būtų pasiklausta seniūnijos darbuotojų.
„Mes žinome, kuris kelias stipresnis, kuris sausesnis, kuriuo galima leisti sunkiasvorį transportą. Bet dažniausiai niekas mūsų neklausia. O paskui jau tenka tvarkyti tai, kas liko“, – sako V. Šležas.
Vietinius kelius darko ne tik įvykus avarijai į juos nukreipti vilkikai.
Seniūnijai daug rūpesčių kyla per polaidį, kai miškavežiai skuba iš miško išgabenti medieną, o keliai dar minkšti ir permirkę. Nors teisės aktuose numatyta pareiga atlyginti padarytą žalą, praktikoje nustatyti, kas konkrečiai ją padarė, ir įpareigoti sutvarkyti kelią nėra paprasta.
„Žiemą, kai pašalę, niekas nevažiuoja, bet tik atleidžia, ir visi puola traukti tuos medžius iš miško, dramblodami pažliugusius kelius. Dažniausiai tokie miškų kirtėjai net nesileidžia į kalbas. Įstatymas nurodo, kad tą padaryti privalu, bet tų, kurie prižiūri, kaip šio įstatymo laikomasi, labai mažai. Tiesiog fiziškai negali sukontroliuoti visų tokių atvejų. Bet kai mūsų seniūnijoje sukilo gyventojai, Aplinkos apsaugos departamento darbuotojų dėka pavyko išsireikalauti, kad viena tokia miško kirtimo įmonė atlygintų gyventojams nuostolius“, – pasakojo V. Šležas.
„Mes žinome, kuris kelias stipresnis, kuris sausesnis, kuriuo galima leisti sunkiasvorį transportą. Bet dažniausiai niekas mūsų neklausia. O paskui jau tenka tvarkyti tai, kas liko.“
V. Šležas
Ir grasino, ir viliojo kyšiu
Anot seniūno, tie, kas išduoda leidimą kirsti mišką ir išvežti medieną, turėtų iš kirtėjų reikalauti pateikti ir seniūnijos leidimą. O dabar lakstyti po miškus neturi pajėgumų nei aplinkosaugininkai, nei ta pati policija.
„Turėjau atvejį, kai užblokavus miškavežį ir išsikvietus policiją, daug greičiau iš Šiaulių atvažiavo tos įmonės vadybininkas tartis nei policijos pareigūnai. Tenka išklausyti ir grasinimų, o kartą net buvo bandyta perduoti kyšį, kad užsimerkčiau prieš suniokotą kelią“ ,– pasakoja V. Šležas.
Nepagautas – ne vagis
Karsakiškio seniūno pavaduotojas Vidmantas Paliulis sako, kad jų seniūnijoje, apsuptoje miškų, didžiausias kelių baubas irgi yra miškavežiai.
Apie medienos vežimus seniūnija ne visada spėja sužinoti.
Kartais apie juos praneša gyventojai, tačiau neretai apie tai, kad važiavo toks transportas, byloja po jo likęs sugadintas kelias.
„Jeigu žinome, kas veža ar sandėliuoja medieną, prašome informuoti apie planuojamus vežimus. Tačiau dažnai net nespėjame pamatyti – mums lieka tik išbjaurotas kelias“, – pripažįsta V. Paliulis.
Pasak jo, viena didžiausių problemų, kad mediena dažnai vežama tuomet, kai keliai tam visiškai netinkami: pažliugę, minkšti, permirkę.
„Nors visur sustatyti kelio ženklai, draudžiantys sunkiasvorio transporto eismą, atvažiavę vairuotojai kartais apsimeta nieko nežinoję. Dar vienas būdas išvengti atsakomybės – vieni kirto, kiti veža, treti medieną tvarko. Tuomet neįmanoma atsekti, kas konkrečiai sugadino kelią. O nepagautas – ne vagis“, – kalba seniūno pavaduotojas.
Vis dėlto, pasak jo, yra ir atsakingai dirbančių įmonių. Jos iš anksto derina medienos išvežimą, laukia tinkamų oro ir kelio sąlygų, o jeigu kelias vis dėlto nukenčia – pasirūpina jo sutvarkymu. Tačiau tokių, anot V. Paliulio, mažuma.
„Įsivaizduokite kelią, kuris dar sovietmečiu buvo nutiestas be jokio tvirto pagrindo. Ir tokiu važiuoja maždaug 70 tonų prikrautas miškavežis. Iš kelio beveik nieko nelieka. Norėtųsi, kad verslininkai išmoktų prisiimti atsakomybę: sugadinai kelią – sutvarkyk. Bet dažnai girdime argumentą, kad jie moka mokesčius, o iš tų mokesčių Savivaldybė tegul pati ir tvarko“, – pasakoja V. Paliulis.
Keisti verslo argumentai
Panevėžio rajono meras Antanas Pocius pripažįsta: Panevėžio rajone turbūt nėra nė vienos seniūnijos, kuri nebūtų susidūrusi su kelių niokotojais.
Anot mero, Savivaldybė ne vienerius metus siūlė tobulinti tvarką – prieš pradedant miško darbus aprašyti kelio būklę, o baigus darbus ją patikrinti dar sykį. Tuomet būtų galima aiškiai nustatyti, ar kelias buvo sugadintas sunkiasvorio transporto ir kas turėtų atlyginti žalą. Tačiau tokia tvarka iki šiol neveikia.
„Kodėl negalima įpareigoti prieš darbus užfiksuoti kelio būklę ir po darbų ją dar kartą įvertinti? Tada nekiltų klausimo, kas tą kelią sugadino. Deja, tik su labai retomis išimtimis miško kirtėjai sutvarko kelią, dažniausiai tokį subjaurotą ir palieka“, – sako meras.
Pasak A. Pociaus, dažniausiai miškai kertami privačiose valdose, medienos vežėjai turi reikalingus leidimus, tačiau reali atsakomybė už sugadintą vietos kelią dažniausiai lieka Savivaldybei, tai yra visiems rajono gyventojams – mokesčių mokėtojams.
„Netoli Jotainių, kur jau prasidėjo „Rail Balticos“ statybos, sunkiasvorės transporto priemonės sulaužė asfaltuotą kelią, bet mums pavyko su „Via Lietuva“ sutarti, kad suniokotas kelias būtų sutvarkytas. Pažadą tesėjo – šiuo metu kaip tik atliekami darbai. Bet su miško kirtėjais turime daugybę metų neišsprendžiamas problemas. Jų argumentas – mes mokame kelių mokesčius, ko dar iš mūsų norite“, – kalbėjo A. Pocius.
Kova su vėjo malūnais
Meras praėjusią savaitę dėl tokių situacijų, kai dėl avarijų transportas nukreipiamas šalutiniais keliukais, jau kalbėjosi su Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariatų vadovais. Buvo prašoma, kad po avarijos pareigūnai susisiektų su seniūnu.
„Vietiniai geriausiai žino, kurie keliai stipresni, sausesni ir gali laikinai atlaikyti didesnį transporto srautą“, – pabrėžia A. Pocius.
Mero teigimu, kiekviena seniūnija turi keliams prižiūrėti skirtą biudžetą. Už jį keliai greideriuojami, žiemą valomi. Tačiau kai sunkiasvoris transportas kelią paverčia sunkiai važiuojamu, dalį tų pačių lėšų tenka skubiai skirti tvarkymui.
Pasak A. Pociaus, tai ne vien Panevėžio rajono bėda. Su sunkiasvorio transporto daroma žala susiduria beveik visos savivaldybės, tačiau aiškaus mechanizmo, kaip už tokią žalą turėtų būti atsiskaitoma, nėra.
„Savivaldybės paliekamos kapanotis pačios kaip išgali. Kartais keliai būna taip sugadinti, kad jais neįmanoma naudotis. O tvarkyti tenka mums. Kovoti su šiais vėjo malūnais kartais atrodo beviltiška“, – pripažįsta A. Pocius.
