Paįstrio bendrosios praktikos gydytojas Gintaras Noreika save su džiaugsmu vadina tikru kaimo daktaru, pas kurį jaunas ir senas skuba ne tik apie sveikatą, bet ir apie gyvenimą pasikalbėti. Ir senelius, ir kūdikius globojantis gydytojas sako, kad maloniausias darbas būtent su jais – neseniai pasaulin atkeliavusiais naujagimiais.
Pasirinko kaip savą
Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikai priklausančiame kabinete dirbantis G.Noreika turi beveik 1400 pacientų. Ne visi jie paįstriečiai ar aplinkinių kaimų gyventojai, sąrašuose nemažai ir panevėžiečių. Tik kamantinėjamas gydytojas sutinka, kad miesto žmones į rajoną vilioja ne tik greitai atliekami tyrimai, bet ir neabejotina jauno specialisto kompetencija. „Pasvalio rajono savivaldybė tikriausiai pyktų ant manęs, kad vilioju jų žmones, bet tarp mano pacientų yra ir Pumpėnų gyventojų. Jie mane pasirinko kaip savą žmogų“, – išduoda medikas.
Nė vienam pagalbos neatsakantis gydytojas sako puikiausiai galintis prižiūrėti ir daugiau ligonių, todėl kol kas priima visus norinčiuosius prisirašyti. Šnekus vyriškis nė iš tolo neprimena grėsmingų pacientus barančių medikų, o vaikus prisikalbina ne tik žaismingu stetoskopu, bet ir savo linksmumu. „Baltą chalatą apsirengiu tik tada, kai dirbu kruvinus darbus“, – be krislelio humoro kalba gydytojas.
Pas gydytoją – ir
pasikalbėti
„Pradėjus dirbti Paįstryje būdavo net pikta, kad žmonės į gydytoją žiūri kaip į aukščiau stovintį, kaip į kokį kleboną, – stebisi G.Noreika. – Dabar jau pripratinau juos, kad esu toks pat, kaip visi“. Gydytojas sutinka, kad tokios profesijos žmogus kaime gyvena kaip po didinamuoju stiklu, tačiau nesuka dėl to galvos. Slėpti sako neturintis ko: „Jei dažnai „baliavočiau“, gal ir reikėtų slapstytis“. Supranta jis ir tai, kad neišvengs pagalbos prašytojų ir naktimis, ir savaitgaliais. Kaip tikina medikas, dėl to net mintis į galvą nešauna pykti.
„Tik vaikai kartais prašo neimti mobiliojo telefono, kai susiruošiam iškylauti. Jie jau žino, kad sulaukus skambučio dažnai tenka skubėti“, – pasakoja medikas.
G.Noreika džiaugiasi net nebandęs įsikabinti didmiestyje, nes tik kaime gali dirbti tikru šeimos gydytoju. Jo akyse auga Paįstrio vaikai, kabinete tvarstomos žaizdos, daromos kardiogramos, gydomos lėtinės ligos. Vienintelė sritis, kol kas nepatikima jaunam gydytojui, – kūdikio besilaukiančių moterų priežiūra. Kaip sako jis pats, ačiū Dievui, yra moterų konsultacija, nes tokių paslapčių tame pačiame kaime gyvenančiam vyrui moterys nedrįstų patikėti. „Situacija tikrai keičiasi, kaimo žmonės jau pamažu supranta, kad vaistus nuo lėtinių ligų reikia gerti nuolat, kad sveikatą tikrintis būtina“, – tvirtina G.Noreika. Jis neslepia, kad tarp pacientų yra ir savotiškų energijos vampyrų, ateinančių pas daktarą tik savo dvasinės būklės pagerinti.
Nepyksta gydytojas ir tada, kai vienkiemiuose gyvenančiuosius reikia pasiekti savu automobiliu, nes valdiška mašina jau senokai nevažiuojanti, o naujos vis dar laukiama. Labiausiai širdį skauda dėl neprižiūrimų vaikų, o tokių, apgailestauja gydytojas, kaime nemažai. „Dažniausiai signalų gauname iš kaimynų, kad kažkas negerai. Numanydamas, kas ten gali būti, imi vaistus iš vaistinės nežiūrėdamas į nieką ir važiuoji gelbėti“, – darbo kasdienybę dėsto medikas.
Vaikystės svajonė
Kad nori tapti gydytoju, G.Noreika prisimena nusprendęs dar vaikas būdamas. Sunkiai susirgus mamai, berniukas svajojo, kad galės ją išgydyti. Šiai vaikiškai svajonei nebuvo lemta išsipildyti – vos sulaukęs devynerių Gintaras liko našlaitis. „Užaugau pas senelius vienkiemyje Pasvalio rajono Smilgelių kaime, baigiau Pumpėnų vidurinę mokyklą, – prisimena gydytojas. – Buvau tikras kaimo vaikas, visus ūkiškus darbus moku iki šiol – ir karvę melžti, ir šieną vežti“.
G.Noreika neslepia, kad mokykloje buvęs tinginys, prie knygų ilgai nesėdėdavęs. „Vėliau dėl to pasigailėjau, medicinos mokslai buvo rimtai prispaudę, – dabar juokiasi gydytojas. – Buvau nusprendęs stoti į tuometį Kauno politechnikos institutą studijuoti ekonomikos ir tik paskutinį pusmetį mokykloje pradėjau galvoti, kad reikia bandyti patekti į mediciną. Kai prisimenu stojamuosius, matau, koks buvau vaikas iš vienkiemio. Stovėdamas eilėje paduoti dokumentus pamačiau, kad kitų atestatai išrašyti sidabro ir aukso raidėmis, bet nesupratau, kad tai mokyklas baigusieji aukso ir sidabro medaliais. Egzaminai buvo nepaprastai sunkūs, todėl ir dabar sakau, kas įstojau per stebuklą“.
Darydavo tvarką Kaune
Studijų metai buvo įspūdingi: fiziškai stiprūs ir geraširdžiai kaimo vaikinai dažnai darydavo tvarką troleibusuose, gindavo silpnesnius per konfliktus. „Kai dabar pagalvoju, buvom tokie naivūs, kad neužtekdavo proto suprasti, kuo toks tvarkos darymas gali baigtis. Man pasisekė, į galvą negavau nė karto“, – juokiasi G.Noreika.
Medicinos institutą, kurį baigė jau tapusį akademija, jis prisimena ne kaip pačią tinkamiausią jaunam žmogui įstaigą. Dėstytojų arogancija ir nesiskaitymas su studentais, sako G.Noreika, ypač pradeda matytis jau baigus studijas ir vėl tapus laisvu žmogumi.
Gydytojas pasakoja, kad pradėjęs studijuoti privalėjęs verstis savo galva. Seneliai visiškai paseno, todėl juos globoti pasiėmė tetos.
„Neliko nei namų, nei rašomojo stalo, – nelengvą laiką prisimena pašnekovas. – Galėjau tik pas tetas į svečius nuvažiuoti, bet pastogės nebeturėjau. Visi mano namai buvo tik bendrabučio lova. Per vasaros atostogas teko būti ir verslininku: Gariūnuose prisipirkdavome drabužių ir važiuodavome į Sibirą pardavinėti. Taip užsidirbdavome pinigų visiems mokslo metams. Daug gabių ir aktyvių jaunuolių susižavėjo greitu praturtėjimu ir metė mokslus, bet aš nesusigundžiau. Ieškant pinigų pragyventi studijų metais teko ir sesele reanimacijoje dirbti“.
Šeimą sukūrė anksti
Tokia situacija turėjo įtakos, kad anksti sukūrė šeimą: trečiame kurse Gintaras vedė buvusią klasės draugę Laimą, tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute studijavusią lietuvių kalbą ir literatūrą.
„Norėjosi artimų žmonių, vedęs turėjau uošvių namus. Žmonos tėvai ir lašinių įdėdavo, ir priimdavo kaip sūnų, – prisimena G.Noreika. – Iš pradžių keista buvo mūsų šeima – Laima Vilniuje, aš Kaune, vienas pas kitą „električka“ važinėdavome. Taip gyvendami ir sūnaus susilaukėme, tačiau tikrai nebuvo sunku. Net nepajutome, kaip vaikas augo. Dabar Tomui 16 metų, o man 36, kartu norisi krepšinį pažaisti“.
Tomas dar mažas būdamas suprato šeimos gyvenimo subtilumus ir net į parduotuvę užėjęs sutikdavo žaislus tik apžiūrėti, nes studentai tėvai ne visada galėdavo jų nupirkti.
„Nekvailas vaikas užaugo, – džiaugiasi jaunas tėvas. – Tomas mokosi J.Balčikonio gimnazijoje, o vienuolikos metų dukra Gintarė – Paįstrio J.Zikaro vidurinėje mokykloje“. Laima Noreikienė dirba Pumpėnų vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja.
Geriausias poilsis visai šeimai – gamtoje. Tam, kaip sako G.Noreika, tolimų kelionių ir nereikia, kol apeini Paįstrio karjerus, įspūdžių pakanka visiems. Gydytojas pasakoja dar šiek tiek medžiojantis – tai neblogas poilsis po darbo. Labiausiai žavi medžioklė su varovais, sėdėti bokštelyje – ne jam. „Dabar jau rimtai Paįstryje įsikūrėme, nusipirkome trobelę, prisiėmę paskolų ją tris kartus padidinome ir dabar jau galime gyventi, – juokauja G.Noreika. – Vienam dirbti kabinete gerai, bet savotiškai ir rizikinga, todėl kad nelikčiau vien su savo žiniomis, dirbu ir privačioje Smėlynės gatvės klinikoje“.
Žavi korektiškumu
Naujojoje rajono Taryboje pasirodęs jaunas gydytojas jau spėjo visus nustebinti savo tolerancija ir mandagumu: ramus G.Noreika sugeba išlikti net tada, kai posėdžiuose verda absurdiškos diskusijos. Gydytojas neslepia ir pats jau spėjęs nustebti ir nusivilti.
„Turbūt esu toks naivus, kad eidamas į politiką tikėjausi, jog turint patirties galima sutvarkyti tas seniai matomas problemas. Pasirodo, daug ką lemia priklausymas partijai, o jei esi opozicijoje, tavo kompetencija ne tokia jau ir svarbi, – stebisi rajono Tarybos narys. – Bet vis tiek tikiu, kad pamažu pavyks susikalbėti ir mano nuomonė bus vertinama. Tik jau dabar turiu pripažinti: man stinga laiko, kad būčiau geras Tarybos narys“.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. G.Noreika džiaugiasi net nebandęs
įsikabinti didmiestyje, nes tik kaime gali dirbti tikru šeimos
gydytoju.
