Kailinių prekeiviams nuotaiką gadina kylančios kailių žaliavos kainos.
Kailinių siuvėjai ir pardavėjai sako, kad šiemet žiema atėjo per vėlai. Dažniausiai kailinius lietuviai perka lapkričio ir gruodžio mėnesiais, o šią žiemą tokiu metu dar žaliavo žolė. Sausį paspaudęs šaltis kailinių pardavėjų nelabai tepaguodė. Net ir pasiturinčios ponios kailių ieško dėvėtų drabužių parduotuvėse arba turguje.
„Sunkus šis sezonas“, – vienbalsiai tvirtina kailinių siuvėjai ir su nostalgija prisimena praėjusią žiemą, kai dar lapkritį prasidėję šalčiai į parduotuves atginė daugiau pirkėjų.
„Ši žiema išsiskiria tuo, kad atėjo ne laiku“, – sakė 19 metų veikiančios kailių ir odos siuvimo įmonės „Roris“ vadovas Romas Pivoras. Atšalus orams sausio mėnesį prekyba pagyvėjo, tačiau didelio pelno speigai jau nebeatneš.
Vilniuje įsikūrusio kailių siuvimo salono „Daulora“ direktorė Violeta Jaugelavičienė šią žiemą taip pat vadina itin prasta.
„Pasiūtų kailinių visai neperka, dažniausiai atneša pataisyti jau turimus. Kai šalta, traukia iš spintų, ką turi, nesvarbu, tinka ar netinka. Žmones gąsdina šildymo sąskaitos, jie taupo, perka kailinius dėvėtų drabužių parduotuvėse ir atneša taisyti. Tai daro net turtingos ponios. Šiemet praktiškai nesiuvome nė vienų prabangių kailinių iš karakulio ar audinių, tik kelis gaminius iš mutono“, – apie pokyčius kalbėjo V. Jaugelavičienė.
Mažesniems gamintojams sunku net į tuos aukcionus įsibrauti, kinas kaip iškėlė lentelę, taip ir nenuleidžia.
Ji pastebėjo, kad dažniau žmonės perka smulkesnius gaminius – kailines pirštines, kepures, šalikus.
Padėtį sunkina ir tai, kad šį sezoną itin išaugo kailių kainos. Kailinių žvėrelių augintojai ir kailių pardavėjai trina rankomis, bet siuvėjams ir prekybininkams tenka sukti galvą, kaip ūgtelėjusiomis kainomis neatbaidyti ir taip retai užsukančių pirkėjų ir patiems išvengti nuostolių.
„Nors lietuviškų kailių beveik nenaudojame, bet brangsta ir kitose šalyse pagaminta žaliava. Kuo brangesnė žaliava, tuo brangesnis produktas, tuo sunkiau mums jį parduoti. Kainų stengiamės nekelti, tad tenka karpyti pelną, o juk žiemą mums reikia užsidirbti tiek, kad išgyventume visą vasarą iki kito sezono“, – sakė R. Pivoras.
Kailius, dažniausiai išdirbtus Italijoje ir Ispanijoje, Lietuvos siuvėjai perka aukcionuose. „Roris“ dažniausiai perka šiaurinės lapės, audinės, karakulio, avikailio, triušio, nutrijos kailius. Brangiausi – audinės kailiai, pigiausi – triušio.
„Kailių kainos pašoko, nes kinai aukcionuose viską šluote šluoja. Mažesniems gamintojams sunku net į tuos aukcionus įsibrauti, kinas kaip iškėlė lentelę, taip ir nenuleidžia. Taip ir kyla kainos. Pavyzdžiui, lapės kailis anksčiau kainavo 250, o dabar 500 litų“, – skaičiavo bendrovės „Vilko kailiniai“ direktorė Danguolė Gylienė.
Kailinių siuvėjai ir pardavėjai lietuviams dažniausiai siūlo ekonominės klasės gaminių – avikailių kailinių, kurių kainos svyruoja nuo 2000 iki 3500 litų, nes keliasdešimt tūkstančių kainuojantys kailiniai ilgai dulka vitrinose.
„Turime nuolatinių klientų, atvyksta užsieniečiai: kaimyninių šalių gyventojai, britai, norvegai, ispanai, net turkai. Šiltesnio klimato šalių gyventojai dažniausiai renkasi ne kailinius, o odinius drabužius. Dažnai užsuka užsienyje prasigyvenę lietuviai“, – sakė tris parduotuves Lietuvoje atidaręs bendrovės „Roris“ vadovas R. Pivoras.
Dėvėtų drabužių parduotuvėse kailinių galima įsigyti už keliais nuliais mažesnę kainą. Parduotuvės „Pasaulio drabužiai“ pardavėja Laura teigė, kad kainos svyruoja nuo 60 iki 200 litų: „Moterys ateina, ieško kailinių, jei tuo metu neturime, palieka kontaktus ir prašo pranešti, kai gausime naują siuntą. Dažniausiai prekiaujame triušio ir lapės kailiniais“.
Kailių siuvyklų darbuotojai juokauja, kad norėdami nesušalti ir sutaupyti lietuviai atneša ne tik dėvėtų drabužių parduotuvėse įsigytus, bet ir iš močiučių paveldėtus kailinius.
