Geležinė ledi.
Ar pasaulis būtų taikesnis, jei jį valdytų moterys? Harvardo universiteto psichologo Steveno Pinkerio naujoje knygoje teigiama, kad taip.
Knygoje „Gerieji mūsų prigimties angelai“ (angl. „The Better Angels of Our Nature“) S. Pinkeris pristato duomenis, rodančius, kad žmonijos žiaurumas niekur nedingo, bet jo pamažu mažėja. Taip pat jis teigia: „Per visą istoriją moterys atliko ir toliau atliks taikdarių vaidmenį. Tradicinis karas – vyrų žaidimas: gentinėse santvarkose moterys niekada nesirenka į būrius ir neina plėšti gretimų kaimų.“ Būdamos motinos, moterys evoliucijos eigoje įgijo vidines paskatas palaikyti taikos sąlygas, kuriose galėtų auginti savo atžalas ir užtikrinti, kad jų genai bus perduoti kitai kartai.
Skeptikai iš karto atsakys, jog moterys nekariavo vien dėl to, kad beveik niekada nevaldė. Jei jos būtų valdžioje, anarchinis pasaulis priverstų jas priimti tokius pačius karingus sprendimus, kokius priima vyrai. Margaret Thatcher, Golda Meir ir Indira Gandhi buvo įtakingos moterys ir jų valdomos valstybės kariavo.
Tačiau tiesa ir tai, kad šios moterys vadovėmis tapo žaisdamos pagal „vyriškas“ politikos taisykles. Reikėtų pradėti nuo to, kad joms pavyko ateiti į valdžią tik priėmus vyrų vertybes. Tikėtina, kad pasaulyje, kuriame moterys užimtų proporcingą valdžios postų dalį (pusę), jos elgtųsi kitaip.
Taigi, privalome užduoti platesnį klausimą: ar valdžioje apskritai svarbi lytis? Kalbant apie stereotipus, įvairūs psichologiniai tyrimai rodo, kad vyrai dažniau krypsta į griežtą, nurodymais grįstą vadovavimą, o moterys labiau linkusios bendradarbiauti ir intuityviai suprasti švelnią, patrauklumu ir įtikinėjimu grįstą valdžią. Amerikiečiai linkę apibrėžti vadovavimą tvirtais vyriškais stereotipais, bet pastarojo meto tyrimai rodo, kad vis labiau populiarėja valdymo tipas, anksčiau vadintas „moterišku“.
Margaret Thatcher, Golda Meir ir Indira Gandhi buvo įtakingos moterys ir jų valdomos valstybės kariavo.
Informacinėse visuomenėse tinklai keičia hierarchijas ir žinių darbuotojai tampa vis mažiau pagarbūs. Įvairiose organizacijose tradicinis valdymas virsta „bendruoju valdymu“ ir „paskirstytuoju valdymu“, kai vadovai yra rato centre, o ne piramidės viršūnėje. Buvęs „Google“ generalinis direktorius Ericas Schmidtas teigė turėjęs „lepinti“ savo darbuotojus.
Šie pokyčiai vyksta net ginkluotosiose pajėgose. Jungtinių Valstijų Pentagonas teigia, kad armijos muštruotojai dabar „mažiau rėkauja ant visų iš eilės“, nes dabartinė karta geriau reaguoja į instruktorius, atliekančius „labiau patariamąjį vaidmenį“. Siekiant sėkmingai kovoti su teroristais ir sukilėliais, nebeužtenka paprasčiausiai griauti pastatus ir naikinti priešą – kareiviai privalo užkariauti širdį ir protą.
Buvęs JAV prezidentas George’as W. Bushas kartą pavadino save „sprendėju“, bet šiuolaikinis vadovavimas apima daug daugiau. Šiandien vadovai privalo gebėti išnaudoti tinklus, bendradarbiauti ir skatinti dalyvavimą. Nehierarchinis moterų stilius ir bendravimo gebėjimai atitinka naujojo pasaulio, sudaryto iš žiniomis grįstų organizacijų ir grupių, vadovavimo poreikius, kurių vyrai dažnai negali taip gerai patenkinti.
Praeityje, moterims lipant karjeros laiptais į viršutinius organizacijų sluoksnius, joms dažnai tekdavo priimti „vyrišką stilių“ ir atmesti platesnę moteriško „švelnumo“ socialinę normą. Tačiau dabar, vykstant informacinei revoliucijai ir plintant demokratijai, vis dažniau tenka dalytis valdžia, ir „moteriškasis stilius“ tampa veiksmingesnis. Norėdami sėkmingai vadovauti, vyrai bus priversti ne tik vertinti šį savo kolegių stilių, bet ir įsisavinti jį.
Tai (dar) nėra faktas, o tik tendencija. Moterų skaičius vadovavimo postuose vis dar neproporcingai mažas: jos užima vos 5 proc. aukščiausių postų įmonėse ir mažumą postų renkamuose įstatymų leidžiamuosiuose organuose (pavyzdžiui, tik 16 proc. JAV, palyginti su 45 proc. Švedijoje). Tyrimų duomenimis, XX a. iš 1 941 nepriklausomos šalies vadovo tik 27 buvo moterys, iš kurių maždaug pusė atėjo į valdžią kaip ankstesnių vadovų vyrų našlės arba dukterys. Mažiau nei 1 proc. XX a. vadovų buvo moterys, valdžią įgijusios savo jėgomis.
Jei naujųjų vadovavimo tyrimų išvados teigia, kad žingsnis į informacijos amžių reiškia žingsnį į moters pasaulį, kodėl moterims vis dar sekasi taip prastai?
Šią lyčių nelygybę galima paaiškinti patirties stoka, pirmenybe globėjų vaidmeniui, derybiniu stiliumi ir sena gera diskriminacija. Tradiciniai karjeros modeliai ir juos sukūrusios bei palaikančios kultūrinės normos paprasčiausiai neleidžia moterims įgyti gebėjimų, kurių reikia norint vadovauti daugeliui organizacijų.
Tyrimai rodo, kad net demokratinėse visuomenėse, bandydamos derėtis dėl su karjera susijusių išteklių, kaip antai kompensacijų, moterys susiduria su didesne socialine rizika nei vyrai. Apskritai moterys yra menkai įtrauktos į organizacijose vyraujančius vyrų tinklus, ir lyčių stereotipai vis dar trukdo joms įveikti šias kliūtis.
Ši tendencija ima irti informacinėse visuomenėse, bet būtų klaidinga naująjį vadovavimo stilių, kurio mums reikia šiame informacijos amžiuje, pavadinti paprasčiausiai „moterišku“. Net teigiami stereotipai kenkia moterims, vyrams ir veiksmingam vadovavimui.
Vadovai turėtų atsisakyti didvyriško vado įvaizdžio ir labiau skatinti dalyvavimą organizacijose, grupėse, valstybėse arba tinkluose. Klausimas, kada taikyti griežto, o kada švelnaus vadovavimo stilių, vienodai aktualus tiek vyrams, tiek moterims ir neturėtų būti varžomas tradiciniais lyčių stereotipais. Tam tikromis aplinkybėmis vyrams teks elgtis „moteriškai“, o kartais moterims teks būti „vyriškomis“.
Ateityje svarbiausi pasirinkimai dėl karo ir taikos priklausys ne nuo lyties, o nuo to, kaip vadovams pavyks suderinti griežtos ir švelnios valdžios gebėjimus kuriant išmanias strategijas. Šiuos sprendimus priiminės tiek vyrai, tiek moterys. Bet S. Pinkeris tikriausiai teisus teigdamas, kad tose pasaulio dalyse, kur vis dar vyrauja smurtas, valdžioje itin mažai moterų.
