Niekas negali turėti teisėto lūkesčio, kad mokesčiai niekuomet nepasikeis. Nuo 2008 m. pabaigos tai labai tiesiogiai pajuto ir jau turėjo įsisąmoninti kone kiekvienas mokesčių mokėtojas Lietuvoje. Tačiau tam tikri lūkesčiai, be jokios abejonės, turi teisę egzistuoti net mokesčių srityje ir tai (tiesiogiai ar principų lygmeniu) įtvirtinta įstatymuose.
Pradedant bendrosiomis teisėkūros procedūromis, leidžiančiomis susipažinti su aktualiomis teisėkūros iniciatyvomis, jas stebėti ir jose net nustatyta tvarka dalyvauti, baigiant Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) 3 straipsnyje nustatyta tiesioginė pareiga Lietuvos Respublikos Seimui užtikrinti, kad priimti mokesčių įstatymų pakeitimai, išskyrus priimtuosius su biudžetu, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo jų paskelbimo dienos. Šia tema savo praktikoje nemažai kalbėjęs, atitinkamas gaires ir ribas nubrėžęs yra ir Lietuvos Konstitucinis Teismas. Pastarąjį kartą ir bene išsamiausiai – naktinę mokesčių reformą išteisinusiame 2013 m. vasario 15 d. nutarime. Tačiau kiek viso to suspėta (sugebėta) perskaityti ir kaip tai užtikrinama praktikoje, verta aptarti atskirai.
Šių metų birželio 27 d. Seimas priėmė naują paketą mokesčių įstatymų pakeitimų. Tarp jų ir nuo 2014 m. sausio 1 d. turėsią būti taikomi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) ir Pelno mokesčio įstatymo (PMĮ) pakeitimai. Apie GPMĮ pakeitimus, kuriais, be kita ko, apribojamos bene dosniausios Europoje pajamų mokesčio lengvatos palūkanoms ir pajamoms iš vertybinių popierių, didinami neapmokestinamųjų pajamų dydžiai, sumažinti tarifai dividendams, diskutuota garsiau ir išsamiau. Norstai „kėsinimasis“ į mokesčių lengvatas, o bet kokie ankstesni Finansų ministerijos ir Vyriausybės bandymai jas bent kiek pajudinti buvo greitai gesinami, šį kartą palaikymas ir vienybė labai nustebino. Tiesa, argumentų prieš viešumoje pasigirdo, tačiau daugiau „iš reikalo“, dėl ideologinių klišių: pavyzdžiui, rekordinių indėlių sumų, minimalių palūkanų normų, apmirusio kreditavimo ir susirūpinimo dėl neatsigaunančio vidaus vartojimo fone liberaliųjų trimituojama grėsmė, kad 10 tūkst. litų per metus viršijančios palūkanų sumos apmokestinimas taps kone kriminaline bausme taupantiems. Bet šįkart ne apie turinį.
Visi teisės aktai (ir jų projektai) Lietuvoje turi būti rengiami laikantis tam tikros tvarkos, procedūrų, viešumo. Iki 2014 m. Lietuvoje įsigalios Teisėkūros pagrindų įstatymas, kurio paskirtis vienoje vietoje ir nuosekliai reglamentuoti teisės aktų rengimo procedūras, teisėkūroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas. Šiuo metu tai atlieka keletas skirtingų teisės aktų, įskaitant, pvz., Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo tvarkos įstatymą, Vyriausybės darbo reglamentą ir kt. Juose numatyta, kad rengiami ir Vyriausybei teikiami įstatymų ir nutarimų projektai privalo būti suderinti su atitinkamomis valstybės institucijomis, turi būti naudojama Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinė sistema, kurioje su paskelbtais teisės aktų projektais susipažinti, pastabas ir pasiūlymus jiems pateikti galėtų kiekvienas suinteresuotas asmuo. Taip užtikrinamas teisėkūros procesų skaidrumas, viešumas, valstybės institucijų ir visuomenės bendradarbiavimas, teisinio reguliavimo kokybė. Teorija daugmaž aiški, bet kaip būta praktikoje?
Priimtieji projektai – lyg ir ekspertų komisijos, lyg ir Finansų ministerijos, lyg ir valdančiosios koalicijos politinio konsensuso (o greičiausiai – visų trijų mišinio) rezultatas, kuris galiausiai materializavosi Finansų ministerijos Vyriausybei pateiktų projektų pavidalu. Čia nėra nieko nenormalaus ar neteisėto, bet visuomenei šie projektai (ne mintys, pasiūlymai, užuominos ar diskusijų kryptis) parodyti jau tik po to, kai jiems birželio 13 d. pritarta Vyriausybėje. Sprendžiant iš paskelbtų dokumentų, pirmą kartą projektai Vyriausybei pateikti dar birželio 4 d., pakartotinai – birželio 11-ąją. Posėdžio darbotvarkėje klausimas pažymėtas net kaip „strateginis“, tik kažkodėl „strategiškai“ suderintas tik su pačios Vyriausybės kanceliarijos Teisės departamentu ir, tikėtina, viduje, politiniu lygmeniu. Visi kiti (pradedant valstybės institucijomis, verslu, baigiant taip visiems rūpimu „eiliniu žmogumi“), matyt, „ne prie ko“. Nelabai gerai, nes net naktinė reforma buvo derinama.
Toliau ne mažiau įdomu. Seimo posėdyje projektai pateikti birželio 25 d., apsvarstyti ir priimti birželio 27 d. Skubėta, MAĮ 3 straipsnio spaudimas neišvengiamai veikė, pirmą pusmetį būtiniausiai suspėti reikėjo. Vienos liaudies išmintis sako: paskubėsi,… Štai ir rodosi pirmosios klaidos, kai, su niekuo nederintą GPMĮ projektą pernakt Seime patikslinus, korporatyvinių obligacijų palūkanos nuo 2014 m. atsiduria užribyje. O juk svarbiausia tai, kad MAĮ šešių mėnesių terminą sieja ne su įstatymo priėmimu, o su jo paskelbimu „Valstybės žiniose“. Už tai pagal Konstituciją atsako prezidentas, bet MAĮ atsakomybė „užtikrinti“ nustatyta Seimui. Pagal Konstitucijos 71 straipsnį įstatymams pasirašyti ir paskelbti (arba jiems vetuoti) prezidentas turi 10 dienų, o jeigu per jas nepadaro nieko – pasirašyti ir paskelbti gali Seimo pirmininkas. Tai kaip Seimui išlaviruoti ir „užtikrinti“? Paprastasis būdas – priimti pakeitimus 10 dienų anksčiau ir suteikti prezidentui visą Konstitucijoje svarstymams ir analizei numatytą terminą. Sudėtingesnis – politiškai užsitikrinti, kad prezidentui tų dešimties dienų neprireiks.
GPMĮ ir PMĮ pakeitimus prezidentė pasirašė ir paskelbė. Be tik liepos 13 d. Pirma, į konstitucines 10 dienų laiką nuo birželio 27 d. sudėti sunkoka: matyt, siuntinėta paštu.. .paprastuoju… iš Gedimino prospekto į S. Daukanto aikštę, iš S. Daukanto aikštės į Gynėjų gatvę („Valstybės žinių“ redakcija), o Konstitucija paštą aiškiai pamiršo. Antra, nuo liepos 13 d. iki sausio 1 d. šeši mėnesiai irgi niekaip nesusidaro, gal todėl, kad esu teisininkas, o ne matematikas, astronomas ar politikas. Vėl kažkur pro šalį.
Konstitucinis Teismas sako ir vis pakartoja, kad ir pats Seimas (o, matyt, ir visi kiti, įskaitant „Valstybės žinių“ redakciją ir prezidentą) yra saistomi priimtų ir galiojančių įstatymų, kol šie nepakeisti. Įstatymas (MAĮ) sako, kad nuo paskelbimo iki įsigaliojimo dienos turi praeiti ne mažiau kaip šeši mėnesiai, ir dar priduria, kad Seimas tai „privalo užtikrinti“. Kai kuriems tos pora savaičių rodosi smulkmena, pradėti taikyti mokesčių įstatymus nuo sausio vidurio juk iš tiesų sudėtinga ir nepatogu, be to, džiugu, kad paskelbta apskritai ne prieš dvi savaites iki įsigaliojimo dienos (pavyzdžiui, kai pakeitimai priimami kartu su kitų metų biudžeto įstatymu, kaip per naktinę reformą). Išties, tos papildomos dvi savaitės (dar vasarą), matyt, mažai ką keičia, o ir Konstitucinio Teismo priesakas užtikrinti, „kad asmenys (pirmiausia mokesčių mokėtojai) galėtų ne tik iš anksto susipažinti su naujais mokesčių įstatymų reikalavimais, bet ir prie jų priderinti savo turtinius interesus bei ekonominės veiklos perspektyvas, esmingai nenukenčia. Tačiau nerimą turėtų kelti jau vien faktas, kad prieš įstatymą visgi užsimerkta, ir net ne kartą.
Jei mokesčio tarifas yra 15 proc., tai jis ne 14,6 proc., jei jį reikia sumokėti iki gegužės, tai ne iki birželio (ir kompromisų su Valstybine mokesčių inspekcija ieškoti neverta), jei neblaivumas prie vairo yra nuo 0,4 promilės, tai ne nuo 0,35 ar 0,45, ir taip galima ilgai tęsti… Šeši mėnesiai yra šeši mėnesiai, o jei taisyklė netinka, ji turi (ir gali) būti pakeista, bet ne ignoruojama. Ne pirmas juk kartas.
Kai prieš įstatymus užsimerkiama aukščiausiu lygiu, ir jau net ne tik individualiai (susipainiojus interesuose, išgėrus darbo ar tarnystės vietoje arba paėmus kyšį), bet instituciškai ir beveik sistemingai, kaip tada iš mokėtojų ir piliečių reikalauti pareigas vykdyti laiku ir tiksliai, kaip motyvuoti jiems taikomas sankcijas, moralizuoti ar net bausti už naudojimąsi paties Seimo įstatymuose paliktomis spragomis? Bet nuguls visa tai, matyt, į vieną lentyną šalia Aukščiausiojo Teismo pirmininko atleidimo istorijos, nesamų-esamų Seimo narių atostogų ar pluošto taip ir neįgyvendintų kitų Konstitucinio Teismo nutarimų. Papildys sąrašą „Kai teisė tik tarnaitė“. O gal dar užteks drąsos ir savigarbos pasitaisyti. Laiko ir galimybių juk vis dar yra.
