Žvelgdamas į visada pasitempusią ir darbuose paskendusią valdininkę, nė nepamanytum, kad užvėrusi darbo kabineto duris ji pasineria į visai kitokius, tačiau širdžiai mielus rūpesčius – dalelę širdies šilumos atiduoda gyvūnams. Panevėžio apskrities viršininkės Gemos Umbrasienės namus užvaldė augintiniai. Jų netrūksta ir buvusio miesto policininko Rimo Misevičiaus sodyboje. Viršininkė prisipažįsta, kad kartais jau ir peržengia proto ribas, priglausdama kiekvieną pamestą gyvūnėlį. O R.Misevičius, tikėjęsis po pensijos pagyventi be šunų lojimo, nusipirko sodybą girioje ir įkūrė šunų veislyną.
Įgimta meilė
„Nuo pat mažens mūsų namuose nebuvo tokio meto, kad neaugtų koks nors gyvūnas. Pas mus visada kas nors plaukia, čirškia, loja arba miaukia. Tai asfalte įstrigusį žvirblį gydydavome, tai sužalotą balandį“, – apie į kraują įaugusį gailestį nelaimingiems gyvūnams pasakojo Panevėžio apskrities viršininkė Gema Umbrasienė.
Tokį atsidavimą mažiesiems žmogaus draugams, pašnekovės teigimu, jai išugdė tėvai. Šio būdo bruožo viršininkė neprarado ir iki šių dienų.
Dabar G.Umbrasienės namuose gyvena dvi katės ir du šunys. Tik vokiečių aviganį Rikį šeimyna pirko, o kitus šeimininkė priglaudė iš gailesčio.
Dar mažus kačiukus rado pasiklydusius netoli namų, o medžioklinį šunį Bojų G.Umbrasienė paėmė iš jį auginančių draugų. Kaip „Sekundei“ pasakojo moteris, kai šis gyvūnas dėl šeimininkų nepakantumo jo keliamiems šuniškiems rūpesčiams pradėjo eiti iš rankų į rankas, trūko jos kantrybė ir Bojui atsirado šilta vietelė viršininkės būste.
„Labai bijojau savo šuns reakcijos į naujakurį, tačiau sakoma, kad šunys labai panašūs į savo šeimininkus. Ir tikrai – Rikis parodė savo taikų būdą svečiui“, – pasakojo moteris.
Dabar visi augintiniai, anot jos, tikra atgaiva šeimininkams: „Jie pridaro įvairių rūpesčių, tačiau gyvūnai teikia nusiraminimą ir yra be galo ištikimi“.
Kiemą aptiko paukščiai
Tačiau ne tik keturiais naminiais gyvūnais apsiriboja G.Umbrasienės namai. Praėjo tie laikai, kai ji galėdavo nerūpestingai bėgioti po laukus ir gelbėti susižalojusius žvėrelius ir paukštelius. Dėl moters dėmesio į jos kiemą kas rytą suskrenda žvirbliai, varnos, varnėnai ir kiti paukščiai.
„Net pas mus atvykę draugai stebisi, kas čia darosi. Kiemas tiesiog atgyja, medžiai juda, triukšmas didžiulis“, – šypsosi gyvūnų mylėtoja.
Į G.Umbrasienės kiemą prašalaičius privilioja lesalas. Mat šioje šeimoje įprasta lesinti paukščius. Kaip pasakojo pašnekovė, dar gyvenant bute jos motina ant palangės paberdavo trupinių balandžiams. Kraustantis į kitą būstą moteris labai liūdėjo dėl šių savo draugų.
Tačiau naujuose namuose ją lankyti ėmė nauja viešnia. Kiekvieną rytą viršininkės šeimyną pažadina lesalo prašančios varnos kranksėjimas. Dosnūs šeimininkai įtaria, kad ši globotinė jau rengiasi į jų kiemą prisikviesti ir daugiau savo giminaičių.
„Pripažinkime: miesto paukščiai yra įkyrūs prašinėtojai – paberi kartą ir nebeatsiginsi. Taip jie įprato lankytis ir mūsų kieme. Kasdien atskrenda pasiimti savo duoklės“, – tikino G.Umbrasienė.
Anksčiau šeimininkų akį itin džiugindavo lizdą po kraigu susisukusios kregždės. Viršininkė šmaikštauja, kad šie paukščiai jai buvo tikri pranašai. Tačiau moteris įspėja, kad šiemet jie paliko namus, todėl, pasak jos, valdančioji miesto koalicija turėtų susimąstyti.
Apdalijo pamestinukais
„Esu įsitikinusi, kad kiekvieno žmogaus pareiga pasirūpinti silpnesniais, nesvarbu, vaikas ar gyvūnas tai būtų“, – prisipažįsta pašnekovė.
Paklausta, ar ne per daug tiek gyvūnų namuose, G.Umbrasienė šiek tiek suabejoja, tačiau jos atsakymą vis dėlto padiktavo jausmai. Protas, anot jos, sako, kad toks elgesys nėra visiškai normalus, tačiau širdis neleidžia nusisukti nuo kenčiančio gyvūno.
Tačiau visų žmogaus atstumtų augintinių ir pati gailestingiausia miesto valdininkė nesusirinktų. Todėl į šią veiklą įtraukiami ir G.Umbrasienės giminaičiai, draugai. Pasiklydusiais kačiukais moteris jau spėjo apdalyti visus. Kai kurie, pasak pašnekovės, jau nebe taip mielai su ja bendradarbiauja.
Laikas globos namams
G.Umbrasienės galvoje jau kirba idėja įsteigti mieste gyvūnų globos namus. Valdininkės įsitikinimu, Lietuvoje jau sulaukta tokio laiko, kai visuomenė vis dažniau atsigręžia į savo mažuosius bičiulius: „Anksčiau, kai gyvenimo sąlygos buvo daug prastesnės, žmonės neturėdavo nei laiko, nei noro rūpintis dar ir gyvūnais, tačiau dabar jau daugelis tai gali sau leisti“.
Didžiulis dėmesys augintiniams jau nieko nebestebina išsivysčiusiose Europos valstybėse. G.Umbrasienė pamena konferenciją regiono plėtros klausimais Marselyje, į ją viena dalyvė iš Prancūzijos atėjo su savo šuneliu. Viršininkei teko matyti tikrą anglų damą, kuri be jokių skrupulų parke rinko į maišelį savo augintinio išmatas.
„Palankus požiūris į gyvūniją – turtingos ir išsivysčiusios valstybės bruožas“, – pabrėžė „Sekundės“ pašnekovė.
Geriau numarinti
Ne mažiau nei Panevėžio apskrities viršininkė žmonių neatsakingumu įsigyjant augintinį piktinosi ir šunų veislyną įkūrusi Misevičių šeima. Jų nuomone, gatvėmis klaidžiojančius gyvūnus jau geriau numarinti, nei leisti jiems gyventi be šeimininko.
„Net ir mažiausias šuniukas gali pridaryti didelių rūpesčių: gali apkandžioti ar užkrėsti įvairiomis ligomis“, – perspėjo kinologo ir šunų dresuotojo Rimanto Misevičiaus žmona Valentina.
Pamesti šunys sunkumų kelia ir pačiai nelengvą darbą dirbančiai šeimynai. Savo kieme laikydami pulką veislinių šunų, jie privalo vaikyti prašalaičius, kurie erzina augintinius ir pykdo kaimynus dėl nepakeliamo triukšmo.
„Visoje gatvėje pilna šunų, bet kalčiausi visada liekame mes, nes turim daugiausia“, – neslėpė apmaudo šeimos galva R.Misevičius.
Tapo verslu
Tačiau būrys keturkojų į pensiją išėjusiam policininkui – vienintelis pragyvenimo šaltinis. Veisti ir dresuoti tarnybinius šunis – jau daug metų šeimos pomėgis ir verslas.
Dabar jo globoje ir profesionalioje priežiūroje auga penkiolika keturkojų. Pusė jų vokiečių aviganiai, nes ši šunų rūšis mieliausia pačiam vyriškiui, be to, jie puikiai tinka žmonėms ir institucijoms, kuriems reikalingi tarnybiniai šunys.
Žmonių, narkotikų paieškoms, akylai apsaugai ir patikimai gynybai juos mielai įsigyja ir policija, ir paprasti žmonės.
Tačiau daug užsidirbti iš tokio verslo, pasak šeimos, neįmanoma.
„Atskaičiavus visas išlaidas, kiek reikia globotiniams, mums lieka visai nedaug. Padalinus kiekvienam šeimos asmeniui, neišeitų nė minimalus atlyginimas. Daugiausia pajamų gaunam parduodami šunis ir dalyvaudami įvairiose parodose“, – tvirtino kinologo sūnus Mantas.
Veisliniai šunys, pasak jo, reikalauja didelės priežiūros, vien jiems maisto per dieną reikia keturių kibirų, o kur dar įvairūs vitaminai, papildai. Nemažai lėšų reikalauja kosmetinė bei sveikatos priežiūra.
Policijos šunys
Šunų dresūra R.Misevičius užsikrėtė dar nuo vaikystės, kai įsigijo pirmąjį keturkojį, vardu Kobra. Profesionalia veikla vyriškis užsėmė jau po tarnybos sovietinėje armijoje. Baigęs rimtus mokslus jis auklėjo policijos šunis.
Kaip teigė R.Misevičius, šiai įstaigai reikėdavo paruošti 5-6 šunis, mat kiekvienas iš jų privalėjo mokėti atskiras komandas.
Nemažai metų praleidęs teisėtvarkoje ir dabar vyriškis palaiko gana glaudžius ryšius su policijos pareigūnais. Kartais sutinka pamokyti, o kartais – ir priglausti jų augintinius.
Kinologas prisiminė vieną itin keistą atvejį, kai buvę bendradarbiai paprašė jo taip išdresuoti šunį, kad jis nepultų uniformuoto žmogaus.
„Toks pasiūlymas man pasirodė labai įtartinas. Nenorėdamas prisidėti prie nešvarios veiklos, atsisakiau tai padaryti“, – pasakojo pašnekovas.
Dresuota ožka
Tačiau ne vien tokius sargybai naudingus šunis Misevičiai laiko. Žmonos Valentinos ir dukros Ievos širdžiai mieliausias itin retos papinjonų veislės augintinis Vanilė.
Pasak kinologo, sakoma, kad šuo atitinka šeimininko būdą, o šis brangus gyvūnas atspindi moteriškąją šeimos pusę. Vyriškiams mielesni ne tokie linksmi ir žaismingi keturkojai.
Paklausti, ar įsivaizduotų savo gyvenimą be nuolat namuose lojančių ir lakstančių šunų, visi šeimos nariai teigė, kad kitaip gyventi jiems niekaip nepavyksta.
„Kai nusprendžiam apmažinti savo ūkį, jis tik dar labiau išauga“, – juokėsi sūnus Mantas.
„Tai tikras vargas, bet jie teikia ramybę, poilsį ir atsipalaidavimą“, – tikino V.Misevičienė.
Be penkiolikos šunų, savo sodyboje Misevičiai taip pat augina kartu su vokiečių aviganiais keletą dresūros pamokų išmokusią ožką. O namuose dar laksto su šunimis itin draugiškai sugyvenanti katė.
„Mums trūksta tik beždžionės ir papūgos“, – šypsojosi panevėžiečiai.
Ingrida NAGROCKIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.„Kai išėjau į
pensiją, galvojau pasiimti auginti tik vieną šunį, bet išėjo taip, kad dėl jų ir
sodybą Žaliojoje girioje prireikė nusipirkti“, – juokėsi R.Misevičius (kairėje).
