Andrejus Cyba (Tomo Piliponio nuotr.)
Ilgus metus vyravusios finansų rinkų dogmos, padėjusios orientuotis investavimo pasaulyje, per pastarąjį dešimtmetį stipriai pakito. Investavimo dėsniai, lemti istorinių įvykių ir įvairiausių finansų valdymo teorijų, atrodo, prarado nuoseklumą ir nustojo galioti. Investicijų ekspertai ir investuotojai priversti dairytis naujų dėsningumų ir persvarstyti nusistovėjusią investavimo paradigmą. Kuo remtis, kai tai, kas laikyta aksioma, tampa neįrodyta teorema?
Dabartinis sunkmetis, be abejo, yra vienas iš sudėtingiausių pastarojo šimtmečio ekonominių laikotarpių. Šalia itin plačiai diskutuojamų klausimų apie jo priežastis ir kovos su tokia padėtimi priemones kyla ir paprastas praktinis klausimas, ką daryti investuotojui, kuris investuotoju tapo galiojant visai kitiems dėsniams?
Tikėtina, kad investuotojai, pasiryžę patys valdyti savo investicinį portfelį, turbulencijos apimtose rinkose bus priversti skirti daugiau laiko ir dėmesio, kad tinkamai suprastų tikrąsias pačių valdomo portfelio charakteristikas
Šiuo metu finansinių priemonių portfelio formavimo modeliai, žinoti iki krizės, kelia nemažai skaičiavimais grįstų abejonių dėl jų tinkamumo. H. Markowitzo efektyvios rinkos teorija, modernioji portfelio teorija (angl. Modern Portfolio theory), CAPM modelis (angl. capital asset pricing model, liet. kapitalo vertinimo modelis), diversifikacijos „mantra“ – dauguma pagrindinių vadovėlinių tiesų sunkiai randa pagrįstumą ir verčia susimąstyti, ar visa tai vis dar galioja. Šią abejonę patvirtina neseniai paskelbtas JAV ekonomikos profesorių tyrimas „Benchmarks as Limits to Arbitrage: Understanding the Low Volatility Anomaly“ (Remiantis lyginamaisiais indeksais: kaip suprasti žemo volatilumo anomaliją). Ilgalaikiai rinkų skaičiavimai rodo daug įdomių paradoksų: mažiau volatilios, tai yra mažiau rizikingos investicijos per pastaruosius 40 metų generavo didesnę investicinę grąžą nei labiau rizikingos.
Kita pastarojo dešimtmečio tendencija – diversifikacija naudojant alternatyvias turto klases taip pat veikia ne idealiai: koreliacija tarp skirtingų rizikingų turto klasių rinkų nervingumo laikotarpiais gerokai išaugdavo ir tai neleisdavo sumažinti sisteminės portfelio rizikos lygio. Visa tai skatina išvadą, kad reikia permąstyti klasikinius ilgalaikio portfelio formavimo principus.
Klasikinis portfelio sudarymo procesas supaprastintai atrodo taip: nustatomas portfelio investicinis horizontas, identifikuojami tikslai, atitinkamai modeliuojami tinkamas rizikos lygis ir galimos investicinės priemonės. Vėliau seka, remiantis ilgalaikiu scenarijumi, atliekama turto klasių alokacija, kuri ilgainiui iš dalies rebalansuojama, tačiau ne radikaliai.
Problema, kuri egzistuoja dabar, yra ta, kad esminės fundamentalios ilgalaikio investavimo prielaidos tapo itin sunkiai prognozuojamos. Keli esminiai fundamentalūs kintamieji gali per pakankamai trumpą laiką pakisti iš esmės. Pavyzdžiui, vieni iš pagrindinių rinkos būseną lemiančių rodiklių: ilgalaikė nerizikingų investicijų norma (angl. long term risk-free rate) ar ilgalaikės palūkanų normos. Rinkoje iš esmės gali įsivyrauti beveik visiškai priešingi pinigų kainų scenarijai: defliacinis ir stipriai infliacinis. Su kuriuo scenarijumi teks susidurti, priklauso nuo to, ar šiuo metu priimtų ekonomikos skatinimo priemonių užteks, kad pasaulio ekonomika visiškai atsigautų ir iš recesijos išeitų ne trumpam laikui. Ne mažiau svarbu, ar struktūriškai pakis dabar vyraujantis taupymo ir vartojimo modelis: ar jis šiek tiek keisis, kai dalis pasaulio taupo (kinai), o kita dalis – vartoja (JAV ir Europos šalys). Tarp lemiančių veiksnių – ar bus laiku sustabdytos pinigų politikos skatinimo priemonės, ar bus suvaldyta situacija dėl valstybių skolų ir stipresniais balansais galinčios pasigirti valstybės, norėdamos išvengti domino efekto, parems silpnesniąsias. Atsakymai į visus šiuos klausimus vienodai gali lemti tiek vieną, tiek kitą scenarijų. Taigi struktūrinių klausimų šiuo metu yra kur kas daugiau nei atsakymų.
Susidūrėme su situacija, kai ne tik tam tikros turto klasės yra rizikingos, bet rizikinga yra ir bendra situacija – ji tampa vis sunkiau prognozuojama, o sumažėjęs prognozuojamumas didina bendrą riziką. Kyla logiškas klausimas: ar esant tokioms aplinkybėms galima formuoti „statinę turto alokaciją“? Atsakymas veikiausiai turėtų būti, kad tai yra ganėtinai pavojinga. Ar galima šioje situacijoje turėti teigiamą rezultatą? Manytina, kad taip, jei rinkos įvykiai ir pokyčiai yra suprantami, ir dar svarbiau – jei atsižvelgiant į juos atliekami greiti sprendimai.
Tikėtina, kad investuotojai, pasiryžę patys valdyti savo investicinį portfelį, turbulencijos apimtose rinkose bus priversti skirti daugiau laiko ir dėmesio, kad tinkamai suprastų tikrąsias pačių valdomo portfelio charakteristikas. Taip pat greitai reaguoti į vis greičiau besikeičiančias aplinkybes: būti pasirengę nepasikliauti klasikiniu ilgalaikio turto paskirstymo modeliu. Arba įsigyti aštuonkojį Paulį.
