Jau kelis dešimtmečius tęsiasi laikotarpis, kai viena pagrindinių žymių žmogaus sąmonėje – laiko trūkumas, skuba ir kasdienybės klampumas.
Rašytojos ir dailininkės Aistės Kisarauskaitės (nuo 1990 m. kuriančios ir performansus bei instaliacijas, rengiančios fotografijos parodas) knygos „39 salto mortale“ pasakotoja žino, kaip žmogų ištraukti iš rutinos pelkės, priversti net sušukti iš nuostabos pamačius, kokia netikėta gali būti kasdienybė.
Paslaptis ta, kad minėtą knygą sudarančiuose smulkiosios prozos pasakojimuose į daiktus ir žmones žvelgiama ne iš mąstymo, o iš meilės perspektyvos. Autorė sukuria tokią pagrindinę veikėją Aną, kuri neišlaiko saugaus atstumo nuo gyvenimo, arba, kaip pristatydamas knygą teigia Kęstutis Navakas, aplinką fiksuoja „vienu lietimu“. Taip daugybė daiktų, su kuriais susiduria Ana, tampa sąmonės savastimi. Su žmonėmis – kiek sunkiau, nes jie įpratę prie gynybinės pozicijos bendraudami su tokiu žmogumi „be odos“, kokia yra Ana.
Knygoje „39 salto mortale“ aiškiai juntama Vilniaus aura. Viena esminių jos savybių – tuštybė ir dendizmas. Ir pats A. Kisarauskaitės tekstas kartais toks – pabrėžtinai gražus, net manieringas. Tačiau estetiški kalbinio stiliaus drabužiai nėra savitiksliai – jie skirti pridengti atvirumui, kuris, jei būtų šnekama tiesiogiai, be metaforos, nutylėjimo, taptų jau nepadorus.
Trumpųjų pasakojimų veikėja siekia išlieti santykių ir miesto grimasas, kad skaitytojui pamažu atsivertų veidas. Ne veltui knygos iliustracijose gausu akiniuotos moters piešinių, o ketvirtajame viršelyje į publiką žiūri jau pati autorė su dukra ant rankų. Ta daugybė piešinių ir kalbinių vaizdų, kurie veda prie autorės, yra šydas, už kurio slypi asmeninė drama.
Kaip visa knyga, taip ir kiekvienas atskiras pasakojimas yra labai fragmentiški, aiškiai juntama, kad pasakotojai nėra su kuo pasikalbėti. „39 salto mortale“ – knyga, sukurta ne dėl pardavimo ar leidybinio vardo, o dėl ribinės ir maksimaliai įtemptos būsenos, kai reikia kito žmogaus artumo ir kalbos su juo. Iš čia ir randasi knygos pasakotojos šnekamosios intonacijos. Taip rašoma po labai ilgo tylėjimo arba po kankinančio ir beprasmio plepėjimo. Dialogas aptariamoje knygoje turi visas galimybes įvykti. „39 salto mortale“ pasakojimus sukūrė beveik dokumentiškai užfiksuotas gyvenimas, o knyga jau kuria rašytojos ir skaitytojų ateitį.
