Nerijus Mačiulis (Tomo Piliponio nuotr.)
Mokiniai, pradėsiantys lankyti mokyklą šį rudenį, į darbo rinką įsilies 2022−2028 metais, o į pensiją išeis 2080-aisiais. Niekas neturi nė menkiausio supratimo, kaip pasaulis atrodys po dvidešimties metų, tačiau mes ugdome kompetencijas, kurios turės būti aktualios ir po penkiasdešimties metų. Tokios tolimos ateities ne tik negalima prognozuoti, bet sunku ir įsivaizduoti. Ar galime nuspėti, kokių žinių, įgūdžių ir apskritai kompetencijų reikės ateities specialistams? Ar yra universalių gebėjimų, užtikrinsiančių ilgalaikį konkurencingumą?
Viena universaliausių, integraliausių, perspektyviausių, tačiau mažiausiai plėtojamų kompetencijų yra verslumas. Kadangi mūsų šalyje verslumas turi neigiamą atspalvį ir yra suprantamas labai siaurai – pavyzdžiui, cigarečių pirkimas Baltarusijoje ir jų pardavimas Lietuvoje, – verta plačiau padiskutuoti apie šios kompetencijos esmę.
Verslumą galima suskaidyti į tris pagrindinius komponentus – kūrybingumą (smalsumą, originalių idėjų generavimą, įžvalgumą), gebėjimą imtis iniciatyvos (nebijoti rizikuoti, suklysti) ir įgyvendinimą (idėjos pavertimą pridėtinę vertę kuriančiu produktu ar paslauga). Šiandien mokyklos ir universitetai slopina pirmuosius du svarbius komponentus ir bando ugdyti trečiąjį. Mes rengiame vykdytojų, įgyvendintojų visuomenę, galinčią importuoti modernias technologijas ir jas panaudoti (pritaikyti) kasdienėje veikloje, tačiau nesugebančią arba bijančią kurti. Labai nedaug asmenybių yra tikri antrepreneriai ir turi visus tris verslumo komponentus. Tačiau nebūtina ugdyti jų visų viename asmenyje – kai kurie yra išskirtiniai kūrėjai, bet vengia ar nesugeba rizikuoti ir imtis iniciatyvos. Kiti nėra nei kūrybingi, nei iniciatyvūs, bet gali turėti puikių specialybinių kompetencijų (planuoti, organizuoti, vadovauti, kontroliuoti) ir padėti įgyvendinti novatoriškiausias idėjas.
Dauguma pripažįsta, kad kūrybingumas yra ne mažiau svarbus nei raštingumas. Tačiau reta ugdymo ir švietimo sistema ugdo šią kompetenciją. Smalsumas – norėjimas mokytis, domėjimasis supančiu pasauliu, jo paslaptimis ir teikiamomis galimybėmis – yra nuolatinio tobulėjimo pagrindas. Mes galime priversti moksleivius ir studentus mokytis versdami juos bijoti neišlaikyti egzamino, tačiau tokios prievartos paskatintas mokymasis neužtikrina ilgalaikio rezultato. Mokykloje ir universitete įgytos kompetencijos užmirštamos arba pasensta, o ateityje jos pasens daug greičiau. Pasaulio rinkoje nuolat konkurencingi gali būti tik tokie mokyklų abiturientai ir universitetų bei kolegijų absolventai, kurie pabaigę mokslus nekantrauja toliau tobulinti savo žinias, taikyti ir tikrinti jas praktiškai.
Mokinių potencialas mokytis, būti kūrybingais, novatoriškais yra begalinis (perkeltine šio žodžio prasme), tačiau šį potencialą Lietuvos mokyklos sėkmingai švaisto arba net slopina. Vyrauja nuomonė, kad matematinis lavinimas bei loginis mąstymas ir kūrybingumas yra priešinguose poliuose. Tai, kaip mes mokome matematikos, yra labai nekūrybinga ir mechaniška – paimkite formulę, į ją įrašykite šiuos skaičius taip, kaip parodyta prieš tai buvusiame pavyzdyje, ir patikrinkite, ar gautas atsakymas sutampa su pateiktuoju knygos gale. Toks mokymasis ne daug kuo skiriasi nuo eilėraščio išmokimo atmintinai. Dar blogiau – mokiniai turi spręsti užduotis, kuriose pateikiama visa ir tik reikalinga informacija. Realiose gyvenimo situacijose turime aibę perteklinės informacijos, iš kurios turime atsirinkti tai, ko mums reikia, o tai, ko trūksta, surasti įvairiuose šaltiniuose. Tuo tarpu mokykla siekia tik išmokyti sprendimo būdų, o ne ragina ieškoti kūrybiškų sprendimo būdų, neskatina kelti probleminių klausimų ir tada ieškoti geriausių jų sprendimų. Paprašykite vidurinės mokyklos abituriento išspręsti kvadratinę lygtį, ir dauguma tai padarys. Paprašykite jo paaiškinti kokią kasdienę problemą. Jis galėtų išspręsti pasitelkęs šiuos įgūdžius, tačiau nesupras, ko jūs klausiate. Mokiniai palieka mokyklą tikėdamiesi paprastų problemų ir klausimų, į kuriuos yra tik vienas atsakymas.
Mechanistinis, stokojantis tarpdiscipliniškumo ir integralumo, monotoninis, pagrįstas kartojimu ir išmokimu atmintinai ugdymas būdingas ne tik mūsų mokykloms, bet ir universitetams. Britų rašytojas seras Kenas Robinsonas yra pasakęs, kad daugelio pasaulio švietimo sistemų tikslas yra parengti universiteto profesorius. Ar žinote, ko reikia siekiant tapti profesoriumi? Reikia parašyti keliolika mokslinių straipsnių ar monografijų, kurie patiktų kitiems profesoriams (paprastai tų straipsnių recenzentams). Man teko perskaityti kelias dešimtis Lietuvoje parašytų socialinių mokslų straipsnių – gerai struktūruotų, metodologiškai tikslių ir tvarkingų, tačiau kartu sausų ir nemaistingų kaip medžio žievė. Galbūt juose galima rasti originalių idėjų, tačiau visos jos yra mažavertės, nes apsiriboja siaurų arba neaktualių reiškinių aiškinimu, ryšių tarp jų nustatymu, o ne inovacijomis. Šiek tiek absoliutinu ir hiperbolizuoju, bet ne per daug. Originalumas, nesukuriantis vertės, nėra kūrybingumas.
Tačiau kūrybingumo neužtenka – mes galime turėti puikių idėjų, tačiau jei jos liks tik idėjomis, nuo to nebūsime sotesnė ir laimingesnė visuomenė. Čia išryškėja dar viena svarbi kompetencija – iniciatyvumas. „Segway“ ir įvairios medicinos įrangos išradėjas Deanas Kamenas yra pasakęs, kad technologijas išvystyti yra lengva, daug sudėtingiau yra ugdyti naują požiūrį ir keisti kultūrą. Mūsų visuomenėje labai trūksta požiūrio, kad iniciatyvumas ir (pasvertos) rizikos prisiėmimas yra vertybė. Vaikai nebijo klausti, bandyti ir suklysti – bent jau tol, kol jiems bijoti neliepia tėvai ir mokytojai.
Aukštojo mokslo reforma buvo mažas žingsnelis, tačiau Lietuvai reikia ne natūralios evoliucijos, kai sugedusi, neveiksminga sistema šiek tiek pataisoma kaip senas automobilis ir važiuoja toliau, o revoliucijos, metančios iššūkį ir transformuojančios nusistovėjusias bei neginčijamas dogmas.
