R. Mikalajūnaitė.
Yra tokia TV laida, kurioje vienas vyriokas visą laiką aktyviai bendrauja su televizoriumi. Dažniausiai vyriokas viskuo piktinasi. Ir pas mus atsiranda vis daugiau tokių individų, panašiai bendraujančių su pasauliu. Tokiems Vasario 16-oji – lyg per šviesmečius nutolusi šventė, o tiksliau – nedarbo diena, dar vienas pasisėdėjimas prie mylimo televizoriaus. Ir jie niekaip nesupranta, ko tas kaimynas pensininkas dar saulei netekėjus puola kabinti trispalvės prie savo namelio, o jau po valandos kitos pasipuošęs išskuba į miestą.
Bet dar labiau man rūpi mano karta, kuriai jau gerokai per 30 ir kuri jaučiasi ypač nejaukiai – žmonės pakankamai sąmoningi, suvokia Vasario 16-osios reikšmę, bet štai širdy šventinės nuotaikos kaip nėr taip nėr.
Jie irgi tomis dienomis pavydžiai žvelgia į šventiškai apsirėdžiusius senjorus. Šie žmonės – daugiausia buvę pionieriai, jau nebesuspėję arba nenorėję į komjaunimo traukinį, bet vis tiek vaikystėje jau gerokai praplautomis smegenimis. Prie tokių priskirčiau ir save. Abu tėvai buvę partiniai, pedagogai. Augino mane senelis, visoj apylinkėj pagarsėjęs šposininkas. Ir koks man buvo šokas, kai prie to šposininko karsto 1984 metų pabaigoj išgirdau vieną iš tėvų su didžiuliu apgailestavimu tariant: „Gaila, nesulaukė laisvos Lietuvos“!
Apie kokią laisvą Lietuvą jie kalbėjo, sužinojau dar tik po kokių 3 metų, nes anksčiau tėvai nesileido į kalbas. Nuo to laiko Vasario 16-oji man yra simbolis to, ko mano mylimiausias diedukas laukė visą savo gyvenimą, iki pat 92-ojo gimtadienio. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos šventę suvokiu tik per šią prizmę ir galvoju, kad tai puikus receptas visiems, nerandantiems savo kelio į Vasario 16-ąją.
Padėkim į šalį trumpam „iPod’us“ ir pabandykim pasirausti smegenų CD-ROM‘e. Ar nėra ten kokios istorijos apie Vasario 16-ąją tėvų slaptai iškeltą vėliavą? O gal ten atrasim kokį pasakojimą, kaip kaimynai susirinkdavo prie stalo ir ta proga vaišindavosi trijų spalvų stipriaisiais gėrimais – buvo juk toks šaltmėtinis žalias likeris, kokia nors raudona trauktinė ir geltona užpiltinė. Beje, tai KTU Retų knygų skyriaus vadovės Nijolės Lietuvninkaitės istorija.
O jei CD-ROM‘o naršymas be rezultatų, gal pabandyt pakalbinti kokį artimą žmogų, tikiu – išgirsit begalę istorijų. O kiek yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie tik ir laukia, kad juos kas pakalbintų. O jei dar būsit nuoširdžiai susidomėje – pasirenkit ilgam vakarui.
Gerai pagalvojus, tai yra didelis Lietuvos laimėjimas – žmonės nebebijo pasakoti, nebebijo atsiverti. Žinoma, galima iš dalies įtarti, kad šiuo metu ideologija yra tiesiog palanki tokiems atsivėrimams. O jei sąžinė nelabai švari, o padorumas neleidžia meluoti – tokie žmonės dažniausiai nekalba. Tikriausiai nelabai gerai jaučiasi ir jų vaikai.
Tačiau nenukrypkime nuo šio komentaro tikslo. O tikslas yra suteikt skaitytojui vilties, kad jei jis dar nerado savojo ryšio su Vasario 16-ąja, dar ne viskas prarasta, dar yra vilties. Tačiau ir delsti nereiktų, nes ką darys mūsų vaikai, jei jų tėvams Vasario 16-oji bus tik eilinis laisvadienis? Ar nesijausim kalti, jei ir ateinanti karta neprisijaukins šios šventės? Skambūs žodžiai ir laikraštinės antraštės mums tikrai nepadės, nes vaikai puikiai jaučia, kada jų tėvai kalba nuoširdžiai, o kada tik iš pareigos. Nepalikim jiems tuščios datos – tai būtų neteisinga jų atžvilgiu.
____________________
Renata Mikalajūnaitė yra Istorinės prezidentūros vadovė
