Kad stresas nepalaužtų

Turbūt kiekvienam yra tekę ištikus nemaloniems netikėtumams pasijusti visai sutrikusiam arba įsivaizduoti, kad padėtis beviltiška, o sunkumai neįveikiami. Nieko nuostabaus, stresas – neišvengiamas gyvenimo palydovas.

  Priklauso nuo dozės

Stresas – emocinės įtampos būsena, apsauginė organizmo reakcija į įvairius dirgiklius – ir vidinius, ir išorinius. Tapti streso auka galima dėl daugelio priežasčių: aplinkos spaudimo, vidinių asmenybės konfliktų, nesutarimų šeimoje, ištikusios nelaimės ir pan.

Nedidelę trumpalaikę įtampą naudinga patirti kiekvienam žmogui – tai mobilizuoja veiklai, priverčia ieškoti geriausios išeities susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, stimuliuoja organizmą (netgi nustatyta, kad dėl reakcijos į dirgiklį ima gamintis antikūnai, padedantys įveikti užklupusią infekcinę ligą), įgyjama naujų naudingų savybių, būtinų kovoti dėl vietos po saule. Be streso gyvenimas būtų kur kas nuobodesnis.

Tačiau kartais stresas tampa kasdieniu reiškiniu. Šiuo atveju jokio teigiamo jo poveikio įžvelgti nepavyks, atvirkščiai, sumažėja darbo efektyvumas, silpsta gebėjimas susidoroti su iššūkiais, organizmas nusilpsta, netenkama jėgų.

Nustatyta, kad stresas turi įtakos atsirasti įvairiems sveikatos sutrikimams – jis, be kitų veiksnių, gali išprovokuoti insultą, virškinamo trakto ligas (opaligę, vidurių užkietėjimą arba diarėją, apetito netekimą arba padidėjimą ir kt.), nemigą arba nuolatinį mieguistumą, impotenciją, kai kurias odos ligas, pavyzdžiui, egzemą, ir netgi vėžį.

Taip pat dėl nuolat patiriamos psichologinės įtampos pagreitėja senėjimo procesai, smarkiai suprastėja odos, plaukų, nagų būklė.

Taigi verta pasistengti, kad stresas nenuodytų gyvenimo džiaugsmo ir negriautų sveikatos. Kovos su juo būdų esama nemažai, o kurį pasirinkti, priklauso nuo charakterio ypatybių, streso pobūdžio ir jo veikimo trukmės.

Kaip ištrūkti iš spąstų?

Streso priežasčių šiuolaikiniame pasaulyje aibė, ir jų poveikio išvengti dažniausiai neįmanoma, taigi patirti tą įtampos būklę visai natūralu ir negėdinga. Save reikia mylėti, kad ir kas įvyktų, vadinasi, būtina savimi rūpintis ir sau padėti, jei tik to prireikia.

Priemonių reikia imtis nedelsiant, kai tik pajuntamos psichologinio sukrėtimo pasekmės, negalima užsimerkti ir tada, kai stresas ištinka artimą žmogų. Jei pagalba suteikiama pavėluotai, stresas gali peraugti į kitą stadiją – depresiją, o su ja susidoroti jau daug sunkiau.

Pirmiausia būtina išmokti pažvelgti į nemalonią situaciją tarsi iš šalies, „nesuaugti“ su ja. Juk paprastai patiriant stresą protas tyli, užtat audringai sukyla jausmai, o jie ir gali pridaryti daugiausia žalos.

Norint išvengti neigiamų padarinių galima pasinaudoti M. Mičel romano „Vėjo nublokšti“ veikėjos Skarlet O‘Haros metodu ir griežtai įsakyti sau: „Negalvosiu apie tai šiandien, pagalvosiu rytoj.“

Tai nereiškia, kad norima problemos sprendimą nugrūsti į neapibrėžtą ateitį, – liaudies išmintis byloja, kad rytas už vakarą protingesnis. Praėjus šiek tiek laiko susiklosčiusi padėtis visada įvertinama blaiviau ir logiškiau.

Ištikus stresui neišvengiamai padidėja adrenalino išsiskyrimas, todėl nebe žmogus valdo situaciją, o ši žmogų. Vadinasi, bet kokiomis priemonėmis reikia suimti save į rankas, pavyzdžiui, pasitelkus meditaciją. Jei yra galimybė pabūti vienam, dera taip ir padaryti.

Nusiraminti ir atsipalaiduoti atokiau nuo žmonių padės klasikinė arba kitokia netranki muzika. Patartina įsitaisyti patogia poza ir pasistengti atsiriboti nuo nemalonių jausmų, visą dėmesį sutelkiant į kvėpavimą.

Tuo pat metu būtina kontroliuoti protą – negalvoti apie nieką. Tai labai svarbu – medituojant į galvą negalima įsileisti visiškai jokių minčių!

Kai bent trumpam panirti į vienatvę nėra sąlygų, galima bent jau atlikti paprastą kvėpavimo pratimą – kelissyk giliai įkvėpti pro nosį ir lėtai iškvėpti pro burną.

Jei stresas užsitęsė

Gaila, ne visada nurimti bei atgauti blaivų protą pavyksta greitai, ir stresas tampa lėtinis. Taip paprastai atsitinka tada, kai į psichiką traumuojantį įvykį reaguojama neadekvačiai, pernelyg jautriai. Tai ypač būdinga subtilaus vidinio pasaulio asmenims – dažniausiai kūrybiškų profesijų atstovams, gamtos apdovanotiems turtinga vaizduote.

Nemaloni situacija apmąstoma daugybę kartų, sureikšminamos smulkiausios jos detalės, prigalvojama vis naujų galimų įvykio variantų: „O jeigu būtų buvę taip…“ Vis dėlto reikia kuo greičiau liautis kankinusis. Beribę fantaziją, šiaip jau pavydėtiną savybę, galima panaudoti daug naudingiau – sugalvoti kuo palankesnę sau išeitį ir pagaliau užmiršti tą istoriją.

Rekomenduojama paprašyti padėti susivokti artimo žmogaus, kuriuo visiškai pasitikima. Pagelbėti rasti tinkamiausią išeitį gali vien pokalbis su juo, objektyvus problemos aptarimas.

Tik jokiu būdu nereikia imti skųstis ir pilstyti iš tuščio į kiaurą, nes negatyvūs jausmai tik sustiprėtų. O jei tarp draugų ar artimųjų tokio žmogaus neatsirastų, verta kreiptis į psichologą arba pačiam bandyti analizuoti savo jausmus ir būseną.

Ilgai neįstengiantiesiems išsiveržti iš slegiančių minčių rato labai naudinga pakeisti aplinką. Jei tik įmanoma, reikia pasiimti atostogų ir išvykti kuo toliau nuo namų – ir kankinę psichologiniai sunkumai pasirodys visai nereikšmingi. Taip elgėsi ir didelio susidomėjimo sulaukusios E. Gilbert knygos „Valgyk. Melskis. Mylėk“ pagrindinė veikėja.

O jeigu į tolimus kraštus ištrūkti nepavyksta, vertėtų kurį laiką pagyventi bent savo sode. Beje, darbo terapija – veiksminga sielos žaizdų gydymo priemonė.

Tą patį galima pasakyti ir apie sportą – dėl fizinio krūvio organizme pasigamina daug endorfinų, vadinamųjų laimės hormonų.

To geriau nedaryti

Užplūdus negatyvioms emocijoms neretam kyla pagunda išgerti raminamųjų tabletę. Turbūt visiems yra tekę skaityti arba girdėti apie įpratusiuosius prie trakviliantų ir taip prisidariusius sau dar daugiau bėdų. Taigi užglaistyti streso pasekmes reikėtų stengtis savo jėgomis, padedamam draugo arba psichologo. Be to, susijaudinimą ir nervinę įtampą galima mėginti pašalinti daugelio žmonių kartų išbandytomis natūraliomis priemonėmis – ramunėlių, pipirmėčių, melisų arbata arba valerijonų šaknų nuoviru.

Dar daugiau gyvenimų buvo suluošinta mėginant spręsti problemas pasitelkiant alkoholį arba narkotikus. Tad išgirdus gero linkinčio draugo pasiūlymą: „Eime išgerti, pamatysi, kaip palengvės!“, jei nors kartą yra tekę patirti pagirių malonumus, tereikia prisiminti tą būseną ir dar pridėti esamą psichologinį diskomfortą. Ar toks „palengvėjimas“ vilioja?

Naivu būtų tikėtis, kad niekas niekada nesukels psichologinės įtampos. Reikia tik surasti sau tinkamiausią būdą iš jos išsivaduoti, ir stresas nepadarys žalos sveikatai.

Streso požymiai

• Dirglumas, bloga nuotaika.
• Nesugebėjimas sutelkti dėmesio dirbant.
• Atminties suprastėjimas, mąstymo proceso sulėtėjimas, dažnos klaidos.
• Depresija, fizinis silpnumas, nepraeinantis nuovargis, nenoras ką nors daryti.
• Apetito netekimas arba nuolatinis alkio jausmas.
• Humoro jausmo praradimas.
• Įnikimas į žalingus įpročius.
• Padidėjęs jautrumas ir įžeidumas.
• Dažnai kylantis noras verkti, ašaringumas, pereinantis į raudojimą, pesimizmas, savęs gailėjimasis.
• Nebesidomėjimas aplinkiniais, giminėmis ir artimaisiais.
• Nesugebėjimas atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo savo darbų ir rūpesčių.
• Kartais – nervinis tikas, įkyrūs veiksmai (lūpų kandžiojimas, nagų kramtymas), nerimastingumas, nepasitikėjimas kitais.

Parengė A. Gotautaitė