Prezidentė, premjeras, ministrai gali nesirūpindami formalumais priiminėti savo finansinius rėmėjus, draugus arba norinčius tokiais tapti kad ir savo darbo kabinetuose. Ką sako ir ką turėtų sakyti politikų darbotvarkės, kuriose dažniausiai švilpauja vėjai?
Pamenate knygą vaikams „Ką žmonės dirba visą dieną“? Joje Richardas Scarry pasakoja apie Darbėnų miestelį, kurio gyventojai kiškiai, paršiukai ir kiti gyvūnai turi labai daug darbų, o miesteliui vadovauja meras Lapė. Lietuvos politikai, jei pažvelgtume į jų darbotvarkę, gyvena Tingėnuose.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė į darbą prezidentūroje paprastai ateina anksčiau už savo pavaldinius. Tačiau, remiantis tuštuma jos oficialioje darbotvarkėje, paprastai nuo ankstyvo ryto ji nieko neveikia. Greičiausiai susidėjusi koją ant kojos geria kavą ir skaito „Žmones“, kol 14 valandą ateina laikas, kaip įrašyta vieninteliame tos dienos darbotvarkės punkte, įteikti skiriamuosius raštus kokios nors šalies ambasadoriui.
Finansų ministrė Ingrida Šimonytė, remiantis jos tuščiomis dienotvarkėmis, ko gero, didžiąją dienos dalį maišydama jau seniai išmaišytą cukrų minučių minutes skalambija šaukšteliu į kavos puodelį, skaitinėja portalų komentarus ir kvatojasi iš Algirdo Butkevičiaus eilinio pranešimo spaudai.
Tai netiesa, jos kažką veikia, tačiau turi visas teises nutylėti bet kokią savo darbotvarkės dalį, o viceministrai ar prezidentės ir premjero patarėjai apskritai neturi prievolės viešinti darbotvarkės. Svarbiausios šalies institucijos neturi jokių formalių savo veiklos viešinimo ir skaidrumo standartų, tik nusistovėjusias praktikas, kurios skiriasi priklausomai nuo institucijos. Taigi neteisėtu ir neskaidriu lobizmu užsiimantiems asmenims nereikia kojomis ar rankomis varstyti institucijų durų – jos jas atidaro pačios.
Rolandas Paksas savo kadencijos metu susitikdamas su finansiniu rėmėju Jurijumi Borisovu šį informavo, kad dėl jo teisėsauga vykdo tyrimą ir klausosi šio pokalbių.
Sprendžiant dėl „Leo LT“ projekto pas tuometį premjerą Gediminą Kirkilą patylomis užsukdavo „NDX energijos“ vadovai. Oficialios tuomečio ūkio ministro Vyto Navicko vadovaujamos derybų su „NDX energija“ grupės narys Audronius Ažubalis tuomet teigė susidaręs įspūdį, kad sprendimai buvo priimami ne prie derybų stalo, o užkulisiniuose verslininkų ir aukščiausių šalies vadovų susitikimuose.
Priklauso nuo „svarbos“
Ministro pirmininko tarnyba ir prezidentės kanceliarija IQ atsiųstuose atsakymuose paaiškino, kuo remiasi viešindamos kasdienį premjero ir prezidentės darbą. Nors demokratinės valdžios institucijos pagal apibrėžimą turi remtis formaliomis taisyklėmis, veiklos viešinimo ir skaidrinimo srityje tokių nėra.
„Viešumoje pateikiamos premjero darbotvarkės turinys priklauso nuo įvykių svarbos. Vyriausybės vadovo darbotvarkės skelbimas nėra reglamentuotas kokiomis nors ypatingomis taisyklėmis“, – rašoma Ministro pirmininko spaudos tarnybos atsiųstame atsakyme.
„Prezidentės susitikimai būna vieši ir darbo. Vieši susitikimai skirti konkretiems užsienio ir vidaus politikos klausimams aptarti. <…> Darbo susitikimai skirti prezidentei pasirengti sprendimams ar renginiams. Jie vyksta ruošiantis užsienio vizitams, inicijuojant įstatymų pataisas, konsultuojantis dėl įvairių šalies žmonėms svarbių sprendimų. <…> Visuomenė yra informuojama apie prezidentės darbo susitikimų galutinius rezultatus (pasirašytus teisės aktus, įvykusius vizitus, priimtus sprendimus, paskyrimus ir pan.)“, – rašoma prezidentės spaudos tarnybos atsiųstame atsakyme.
Toks prezidentūros atsakymas galbūt tenkintų, jei politiką ir valstybės valdymą sudarytų tik dedami parašai ir priimami sprendimai. O politikoje prekiaujama daugybę procesų lemiančiais neformalumais: įtaka, spaudimu, nuomone ir informacija apskritai. Kuriai iš prezidentūros vardijamų „rezultatų“ priskirti prezidentės prašymą partijos lyderiui pasilikti valdančiojoje koalicijoje? Kartais pats susitikimo faktas yra reikšmingas, toks kaip neskelbtas Baltarusijos užsienio reikalų viceministro vizitas į prezidentūrą nepraėjus nė mėnesiui po smurtinio demonstrantų išvaikymo Minske 2010 m. gruodį.
Apie kai kuriuos susitikimus su verslo ar lobistinių organizacijų atstovais yra informuojama. Pavyzdžiui, premjeras neseniai informavo, kad pas jį lankėsi „Danske Bank“ grupės valdybos pirmininkas ir „Danske“ banko generalinis direktorius, o prezidentė paskelbė apie susipažinimo susitikimą su Lietuvos pramonininkų konfederacijos naujuoju vadovu Robertu Dargiu.
Tačiau negalėsime būti visiškai tikri, kad šie asmenys per ateinantį pusmetį nepasimatys dar po kartą. Nežinosime, su kokių dar įmonių vadovais susitiks politikai, su kokių žiniasklaidos priemonių redaktoriais ar savininkais jie siurbčios kavą prieš rinkimus.
Britai išsijudino tik pričiupti
Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas šiemet buvo priverstas pažadėti kas ketvirtį publikuoti informaciją apie tai, kada ir su kuo jis arba jo kabineto nariai pietauja ar vakarieniauja.
Tai, be kitko, jis žadėjo po to, kai konservatorių iždininkas Peteris Cruddas buvo žurnalistų slapta nufilmuotas žadantis už 200 tūkst. svarų auką partijai suorganizuoti vakarienę su premjeru.
D. Cameronas aptardamas situaciją vartojo terminą „išoriniai susitikimai“. Skirstymas į išorinius ir vidaus susitikimus yra kur kas aiškesnis nei prezidentūros pasirinkti „viešų“ ir „darbo“ susitikimų kriterijai arba Ministro pirmininko tarnybos pasirinktas „svarbos“ kriterijus. Telieka nusibrėžti ribą, kas yra institucijos „vidus“, ir visa kita jau tampa viešų ataskaitų reikalaujančia veikla.
R. Švedas: tai būtų tik dvigubas žaidimas
Tačiau profesionaliam politikui požiūris vien tik iš skaidrumo varpinės gali atrodyti nepriimtinas ne tik dėl to, kad kiltų grėsmė atskleisti neteisėtą įtaką.
Romas Švedas, buvęs energetikos viceministras ir derybininkas su galimais investuotojais į atominės elektrinės projektą, sako, kad absoliutaus viešumo reikalavimai nesuderinami su, pavyzdžiui, derybų procesu.
„Dirbant tokioje srityje kaip energetika skelbti, su kuo deriesi… Galima rašyti, kad susitikimas – tarptautinio pobūdžio, nebūtinai rašyti su kuo. <…> Kai vyksta sunkios derybos, jų atskiri etapai nėra viešinami, nes tai trukdo deryboms. Yra slenksčiai, kuriuos reikia peržengti, ir tada apie juos yra informuojama. Bet informuoti apie kiekvieną žingsnį, mano įsitikinimu, trukdytų deryboms“, – IQ sakė R. Švedas.
Galų gale, pasak jo, jeigu politikas norės nuslėpti darbotvarkę, jis ras būdų net esant griežtiems reikalavimams.
„Jūs nepanaikinsite manipuliavimo – nustatysite standartą ar nenustatysite. Seimo narys išeis iš Seimo ir susitikinės kiek tik norės. Tai ne tas kelias. Jūs nepasieksite skaidrumo ir kontrolės tikslo per darbotvarkes. Tai bus tik dvigubas žaidimas“, – sako R. Švedas.
Tačiau žurnalistų ir visuomenės grupių žaidimas su politikais taptų įdomesnis. Ir sudėtingesnis politikams. Jei tam tikras susitikimas nebūtų įrašytas į darbotvarkę, o jis turėjo būti įrašytas ir apie jį sužinota, tai leistų gerokai griežčiau klausinėti apie priežastis, dėl kurių susitikimą stengiamasi nuslėpti.
R. Švedas teigia, kad valstybės vadovų, ministrų, viceministrų darbotvarkės gali būti viešos, tačiau tai, kiek viešos, yra atskiras klausimas. Būtent apie tai – kiek viešos – Lietuvoje niekas iki šiol rimtai nekalbėjo.
Vulgarus skaidrumas
Veiklos skaidrumas menkai susijęs su politikų viešinimusi socialiniuose tinkluose, tačiau kartais publikuodami savo kone buitines nuotraukas „Facebook“ tinkle ar tiesiogiai iš kokio nors renginio pranešdami savo įspūdžius „Twitter“ bendruomenei politikai mėgina sudaryti atvirumo įspūdį.
Artūras Zuokas pirmosios Vilniaus mero kadencijos metu savo darbo kabinete buvo įsirengęs vaizdo kamerą, kuri be garso tiesiogiai transliavo jo darbą internetu. Tai buvo savivaldybės projekto „e. miestas“ dalis, o pats A. Zuokas žiniasklaidai komentavo esą taip miesto valdžia parodys, kad dirbama atvirai ir nebijant viešumo.
„Žmonės, kurie linkę daryti politines karjeras, viską labai viešina ir viską labai sureikšmina. O aš esu žmogus, kuris laiko save profesionalu, ekspertu, derybininku, ir aš neplanuoju karjeros politinėje arenoje. Neturiu tikslo viešinti savo veiklos, bet man, kaip profesionalui, visoje veikloje buvo nepaprastai svarbu rezultatas, – sako R. Švedas. – Jei aš būčiau norėjęs būti matomas, su tokia tema [derybomis dėl AE] aš galėjau kiekvieną dieną būti televizijos ekranuose. Bet tai būtų kontraproduktyvu ir, mano įsitikinimu, piktnaudžiaučiau susidariusia situacija.“
