B. Garbaravičienė
Šiame IQ numeryje su kolega Ryčiu Masilioniu, žvelgdami į praėjusius metus, nutarėme paklausinėti rašytojų, ką verta prisiminti, o ko visai nesinorėtų. Ir sulaukėme kūrybingo rezultato, bylojančio labiau apie norą užmiršti ir užsimiršti nei ką nors gera prisiminti. Bandydama pati pagalvoti ne apie banalias klišes, o įvykius, kurie kaustė mūsų dėmesį, kažkaip irgi pajutau, kad norėtųsi ištrinti viešojoje erdvėje purslojusias emocijas. Išties, jei perverstume praėjusių metų spaudą ar pasigilintume, ką tautai rodė TV, pasijustume tarsi pasaulis būtų sunykęs, o likę tik šokantys, plepantys seimūnai, savo apatinius skalbiančios „žvaigždės“ ir kriminalai. Bandymai diskutuoti ir analizuoti, kas išties vyksta mūsų visuomenėje ir su mumis, buvo tik pavieniai ir tie patys apraizgyti mitais, gandais, emocijomis ir pykčiu.
Prieš kelerius metus TV laidoje „Be pykčio“ bandėme ne kartą klausti, ar esame pikta visuomenė, kokie kompleksai mus kamuoja, kad kartais taip neadekvačiai elgiamės. It balsas tyruose tada nuskambėjo vieno pašnekovų psichiatro dr. Dainiaus Pūro diagnozė: mūsų visuomenė vis dar serga iš sovietmečio paveldėtomis ligomis, Stokholmo ir kitais sindromais. Niekas nepasikeitė ir 2010-aisiais. Užuot džiaugęsi laisve, galimybe patiems imti savo likimą į rankas, dejuojame, pavydime, pykstame, kito akyse matydami krislus, o savojoje neįžvelgdami rąsto. Viešasis gyvenimas kartais panašėja į viešnamį – be jokios gėdos, bet kuria kaina išgarsėti, pasirodyti, pasityčioti, įžeisti, atverti savo spintas ir miegamuosius.
Dejuodami dėl įvairaus plauko krizių, laukdami manos iš valdžiažmogių, užmirštame, ką galime patys. Kai išgirsti, kad mokiniai, užuot pasipiktinę provokatyviu mokytojo klausimu, kada išnyks lietuvių tauta, bando spėlioti – po 20–30 metų, nes visi emigruos, pašiurpsti ir imi galvoti, kas atsitiko, kad beveik neliko optimistų, net po nevilties? Vadinasi, vis mažiau pasitikinčių savimi ir prisiimančių atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus?
Prieš šešerius metus tas pats D. Pūras rekomendavo skaityti XX a. psichologijos klasikės ir neofroidistės Karen Horney knygą „Neurotiška mūsų laikų asmenybė“, nors parašytą 1937 m., labai aktualią mūsų dienomis: jei norime geriau pažinti save ir kitus, gyventi dvasiškai sveikesnėje visuomenėje. Turbūt toks pažinimas būtų sveikesnis mums visiems. Elementaru – bandant įveikti ligą reikia kuo tikslesnės diagnozės. Šioje knygoje autorė rašė ne tik apie galios, prestižo ir turėjimo siekį, bet ir analizavo vidinį nesaugumą, pasireiškiantį menkavertiškumo jausmais, kurie gali iškilti paviršiun skundų ar susirūpinimo pavidalu. Kita vertus, šie jausmai gali būti pridengti savęs aukštinimo poreikiais, noru puikuotis, apstulbinti kitus ir save įvairiais prestižo atributais. Ketvirtajame dešimtmetyje tai buvo „pinigai, senoviniai paveikslai, antikvariniai baldai, moterys, ryšiai su garsiais žmonėmis, kelionės ar pranašesnės žinios“. O dabar? Kokiais blizgučiais „gydosi“ mūsų laikų neurotiška visuomenė? Norėtųsi pamiršti arba išjungti TV, neskaityti bulvarinio skaitalo. Bet ramybės vis neduoda tas nelemtas kodėl?
Viena priežasčių – daugelis mūsų visuomenės žmonių jaučiasi nesaugūs ir vis dar žeminami. Dar nepakankamai laisvi, kad būtų praėjęs noras žeminti kitus. Tad agresyvi ir tuščiagarbė būsena – tik vienas simptomų, kiekvienam pasireiškiančių skirtingai. Psichologai gal ir galėtų individualiai padėti, bet juk nesam amerikiečiai, įpratę išsipasakoti „ant sofutės“. Daugelis mano kartos žmonių linkę „išsiverkti“ draugui ant peties arba patys tapti savanoriais nuodėmklausiais. Bet šiemet „Times“ žurnalo metų žmogumi paskelbtas „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas, regis, pasiūlė genialią išeitį – išsiviešinti ir draugauti virtualiai. Smagu, ypač jei padeda. Dar kiti savo kompleksus „gydosi“ anonimiškai komentuodami tinklalapiuose. Kiekvienam savo. Tik ar gali neurotiška mūsų laikų asmenybė ir visuomenė emociškai sveikti, tobulėti ir nesusirgti naujomis naujųjų laikų ligomis?
Vienas K. Horney mokytojų Alfredas Adleris, beje, analizuodamas tuščiagarbystę, užsimena apie tai, kad žmogaus vertė atsiskleidžia skatinant kitus. Taip jis pats sau tampa vertingesnis. Taip priartėjama prie tūkstantmetės patirties, atskleistos Biblijoje: didesnė palaima duoti nei imti. Tokia nuostata duodančiajam teikia pusiausvyrą, harmoniją. Tuo tarpu tuščiagarbis dažniausiai atlieka laukiančiojo ir imančiojo vaidmenį, nekreipdamas dėmesio į kitų poreikius: „Džiūgaujant dėl kito nelaimės nelieka erdvės mintims apie susitaikymą ir ramybę. Toks žmogus negailestingai reikalauja, kad kitas paklustų įstatymams, sukurptiems pagal jo užgaidą, jam reikia kito dangaus nei esamas, kitokios žmonių mąstysenos ir jausenos.“ Nors A. Adleris apie tai kalbėjo 1926 m., jo įžvalgos labai tinka į 2011-uosius žengiančiai visuomenei: „Begalė žmonių jaučia didžiausią pasitenkinimą išsipuošę, visada vilkėdami kuo madingiausius drabužius. Jų tuščiagarbystę liudija įvairūs atvaizdai ir papuošalai, kuriais jie be saiko apsikarsto, kartais ir energingi lozungai, karingos emblemos ar ginklai, kurie panaudoti veikiausiai išgąsdintų priešą.“
Bet kad ir kokiomis ligomis sirgtume, kad ir kokios bėdos kamuotų, senus metus pabaigiant vis dėlto norėtųsi atsikratyti menkaverčiais blizgučiais ir su trapia viltimi pradėti naujuosius. Kaip sakė vienas mano bičiulis, gal vis dėlto nekreipkime į save tiek dėmesio, verčiau geranoriškai pažvelkime į šalia esančius. Taip sveikiau ir nieko nekainuoja.
____________________
Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. sausio mėn. numeryje.
