Dėmesio centre – ir vėl Prancūzijos atstovė.
Šią savaitę Prancūzijos spaudos apžvalgoje – šalies finansų ministrės Christine Lagarde pergalė Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovo rinkimuose, Socialistų partijos likimas po buvusio TVF vadovo Dominique‘o Strausso-Kahno skandalo ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy žvilgsnis į šalies ateitį.
„Libération“
Ką reiškia prancūzės pergalė varžybose dėl TVF vadovo kėdės?
Dėl Prancūzijos finansų ministrės Christine Lagarde kandidatūros į Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovo pareigas buvo apsispręsta greičiau nei tikėtasi, rašo „Libération“. Tarptautinės organizacijos administracinė taryba, kurią sudaro 24 nariai, „iš principo“ turėjo laiko iki pat paskutinės birželio dienos, kai galų gale pasauliui reikėjo paskelbti vieną iš dviejų vardų – Ch. Lagarde ar jos varžovo – Meksikos centrinio banko prezidento Agustino Carstenso.
Viskas pasistūmėjo į priekį kai JAV, didžiausia TVF akcininkė su 17 proc. balsų administracinėje taryboje, paskelbė remianti Prancūzijos kandidatę. Septynių Europos Sąjungos valstybių narių atstovams taryboje priklauso 32 proc. balsų.
O kas būtų ryžęsis lažintis kad ir iš vieno euro, kad po prancūzo Dominique‘o Strausso-Kahno (DSK) skandalo Prancūzijai pavyks dar kartą į „galingiausios tarptautinės organizacijos“ vadovo kėdę pasodinti „vieną iš savųjų“, klausia dienraštis. TVF vadovo pareigas eis jau penktasis Prancūzijos atstovas per visą organizacijos istoriją.
Dienraštis šią pergalę vadina „diplomatine N. Sarkozy sėkme“. Vos tik Ch. Lagarde buvo įvardinta kaip DSK įpėdinė, Eliziejaus rūmai netruko tokį TVF vadovybės sprendimą apibūdinti kaip „visos Prancūzijos laimėjimą“.
Tiesa, į šį TVF istorijos vingį galima žvelgti ir plačiau bei kalbėti apie moterų triumfą. Pirmą kartą TVF vadove tapo moteris, nors, kaip pastebi dienraštis, organizacijoje ir toliau dominuoja vyrai (tarp administracinės tarybos narių yra tik viena moteris). Tuo tarpu Prancūzijos socialistų stovykloje buvusį partijos favoritą DSK keičia partijos pirmoji sekretorė Martine Aubry.
Kita vertus, reikia pastebėti, kad Europai prakalbus vienu balsu ji turi visas galimybes patenkinti savo interesus – net ir „įmantriose tarptautinėse kovose“. O besivystančios šalyse nesugebėjo greitai ir vieningai sutarti dėl savo kandidato ir taip užsitikrino pralaimėjimą.
Ch. Lagarde taip pat pasauliui priminė „euro zonos galią“. Ji laimėjo ne todėl, kad yra prancūzė, o todėl, kad „įkūnijo Europos bendros valiutos sąjungą“. Pasak „Libération“, euras yra vienas svarbiausių veiksnių, prisidedančių prie pasaulio finansų stabilumo. Ši tiesa dar kartą patvirtinta tiek Paryžiuje, tiek Vašingtone.
„Le Figaro“
N. Sarkozy galvoja apie tolimą Prancūzijos ateitį
Per šią savaitę vykusią spaudos konferenciją Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy skelbėsi „visuotinio intereso“ gynėju, rašo „Le Figaro“. Nors buvo galima tikėtis, kad dabartinis šalies vadovas koncentruosis ties artimos ateities planais, galinčiais padėti pelnyti keletą taškų prieš ateinančius prezidento rinkimus, šįkart prazidentą viliojo bent 10 metų ateities toliai.
„Puikiai suprantu, kad šiandienos aktualijos įtraukia ir žavi, bet jos ilgai netrunka! Svarbiau žinoti, kas laukia Prancūzijos po dvidešimties metų!“ – mintimis su 180 žurnalistų dalijosi šalies prezidentas.
Savo žodžiams pagrįsti N. Sarkozy nemažai dėmesio skyrė 2009 m. pabaigoje vyriausybės pradėtai 35 milijardų eurų investicijų strategijai. Ją prezidentas apibūdino kaip „ypač sudėtingą politinį sprendimą“, tačiau pridūrė, kad Prancūzija neturėjo kitos išeities, jeigu norėjo išlaikyti savo pasaulinę poziciją: „Prancūzija turi konkurentų, kurie mūsų nelaukia ir kurie nesiruošia mums daryti paslaugų.“
Minėtos strategijos tikslas – investuoti į įvairias sritis, tokias kaip švietimas, pramonė, energija, tvari plėtra, skatinti inovacijas ir taip užtikrinti ekonomikos augimą ateityje. Šis vyriausybės įgyvendinamos politikos pavyzdys puikiai iliustravo N. Sarkozy poziciją, kad valstybė atlieka strateginį vaidmenį kurdama „rytojaus Prancūziją“.
Kaip pastebi „Le Figaro“, šalies vadovui buvo labai svarbu kuo daugiau kartų paminėti žodžių junginius „visuotinis interesas“ ir „svarbiausias nacionalinis interesas“. Pavyzdžiui, į klausimą, ar reikia sekti iš paskos Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, kuri ryžosi atsisakyti branduolinės energijos, N. Sarkozy atsakė teikiantis pirmenybę „prancūziškam“ variantui, kuris turi paklusti „svarbiausiam nacionaliniam interesui“, ir didžiavosi didžiausia Prancūzijos energetine nepriklausomybe Europoje – būtent branduolinės energijos dėka.
Nebuvo išvengta ir rinkiminės politikos. N. Sarkozy pabrėžė savo, kaip griežtų politinių ir ekonominių priemonių šalininko, poziciją. Jis pranašavo, kad socialistų projektas prancūzams parodys, ką reiškia „Graikijos, Portugalijos ar Airijos kančios“, jeigu jų kandidatas bus išrinktas šalies prezidentu. N. Sarkozy taip pat kritikavo radikaliosios dešinės šalininkų Nacionalinio fronto prezidentę Marine Le Pen ir jos propaguojamą pasitraukimą iš euro zonos.
„Tie, kurie siūlo išstoti iš euro zonos – nesiūlo nieko daugiau, o tik padvigubinti ar patrigubinti valstybės skolą“, – teigė N. Sarkozy. Ir pridurdamė, kad „tai – beprotybė“.
„Le Monde“
Socialistų partija: kokia ji buvo vakar ir kokia yra šiandien?
Panašu, kad po DSK skandalo prancūzų žiniasklaidos dėmesys šalies Socialistų partijai nė kiek nemąžta. Aktyviu politiniu ritmu šalies laikraščius verčia gyventi vis pasipildančios kairiosios politinės stovyklos kandidatų į prezidentus gretos. Šią savaitę savo kandidatūrą oficialiai pristatė partijos pirmoji sekretorė Martine Aubry, buvusio Europos Komisijos pirmininko Jacques‘o Delorso dukra.
Šią savaitę dėmesio susilaukė ne tik partijos politinės figūros, bet ir eiliniai Socialistų partijos nariai. „Le Monde“ domėjosi, kokios tendencijos vyrauja šiandieninėje socialistų šeimynoje.
Pasak dienraščio, partijoje dominuoja vyrai, o moterys šiandien sudaro tik 30 proc. visų narių – 5 proc. daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus. Oficialios socialistų gretos sensta, bet šiandien partija turi daugiau diplomuotų narių nei vakar. 1985 m. net 71 proc. socialistų priklausė profesinėms sąjungoms, o šiandien jų tėra 38 proc.
Žvelgiant iš ideologinės perspektyvos, keletas oficialių partijos šalininkų priklauso antiglobalistų judėjimui, trys ketvirtadaliai skelbiasi socialdemokratais, o trečdalis linkę traktuoti marksizmą kaip doktrininę gyvenimo tiesą. Tiesa, net 71 proc. socialistų teigia manantys, jog gyvena visuomenėje, kurioje tebevyksta klasių kova. Šis skaičius yra 6 proc. didesnis nei 1998 m.
Nors aršiai pasisako prieš liberalizmą ekonomikoje, Socialistų partijos nariai labiau nei bet kada pripažįsta „kultūrinį liberalizmą“. Pavyzdžiui, 1998 m. net 30 proc. socialistų pripažino, jog mokyklos tikslas yra „skiepyti disciplinos ir pastangų jausmą“, o šiandien šis skaičius nukrito iki 16 proc. Pasak dienraščio, net 67 proc. partijos narių pasisako už homoseksualių porų teisę įsivaikinti. Toks scenarijus yra priimtinas tik vienam iš dviejų socialistinių tiesų nepartiniams šalininkams. Mirties bausmės pripažinimo klausimu oficialios ir neoficialios stovyklų teigiamos nuomonės atitinkamai yra 4 ir 21 proc.
Kadangi socialistų kandidato į prezidento postą lems ne tik partijos narių, bet ir visų prijaučiančiųjų kairiosioms vertybėms balsas, dienraščio cituojamas ekspertas pabrėžia Socialistų partijoje pastebimą liberalių tiesų priešpriešą ekonominėje bei kultūrinėje srityse ir teigia, jog laimės tas, kuriam geriausiai pavyks pasirodyti „sintezės meno“ virtuozu.
