E. Vizgirdaitės kolekcija „Kolekcionierė“ – kolekcija, kurios „Madų infekcijoje“ nebuvo.
Vienuoliktoji „Mados infekcija“ prasidėjo ir pasibaigė žaibiškai. Gal todėl idėja nuo šiol rengti lietuviškąjį mados festivalį dukart metuose atrodo savaime reikalinga ir būtina. Nes kaip gi kitaip pamaitinti grožio ištroškusią Lietuvos visuomenę?
Trys vakarai originalių idėjų ir tikrosios mados ant podiumo. Trys vakarai stiliaus variacijų ir asmenybinių eksperimentų už jos ribų. Trys vakarai puikių progų ne tik pasirodyti, bet ir pamatyti. Ir nepavadinčiau to tuštybės muge, nes tarp vietinės reikšmės nereikšmingų žvaigždelių blaškėsi nelietuviški veidai, verčiantys pirmuosius susirūpinti. Galiausiai maloniai nustebino publikos jaunimas – tikriausiai festivalio savanoriai ar patys modeliai. Jie ne tik nesigūžė salėje tarsi bijodami būti užgožti geltonosios spaudos herojų – „elito“, atvirkščiai, jie buvo drąsesni ir labiau pasitikintys savimi, nei tokioje situacijoje galėtume tikėtis.
Todėl tie trys vakarai ant podiumo ir šalia jo uždavė savotišką kartų klausimą: kiek vyresnioji karta tampa atgyvena ir kiek nauji, švieži, dar nematyti veidai ir vardai ima reikštis lietuviškos mados padangėje? Jauni vardai ir veidai ne tik ant scenos, bet ir už jos ribų. Lietuva – gal ir mažas kraštas, net ir be vienintelio mados kritiko, bet nustebtumėte supratę, kiek daug jaunimo laukia savo eilės po mados saule.
Viena tokių – kostiumo dizaino magistro studentė Erika Vizgirdaitė, užbaigusi bakalauro studijas didžiojo podiumo verta kolekcija „Kolekcionierė“. Paklausta, kodėl jos vis dar ant jo nematyti, E. Vizgirdaitė patikina, kad ateityje kartu su bendraminte iš Vilniaus dailės akademijos bandys jėgas ateinančiuose „Mados infekcijos“ renginiuose, kuriuose kol kas tenkinosi tik akylos stebėtojos statusu. „Neužtenka vien tik paruošti dvidešimt eskizų, komisijai reikia pristatyti penkias jau paruošų modelių nuotraukas“, – pasakoja jaunoji kūrėja. O tai iš tiesų nelengvas nei kūrybine, nei finansine prasme darbas – tenka apgalvoti menkiausias smulkmenas – nuo batų iki makiažo.
Kita vertus, toks procesas verčia pradedantį dizainerį susikaupti ir įdėti nemažai darbo, ieškoti inspiracijų ir įdomių detalių. E. Vizgirdaitė pasakoja, kad iš kūrėjo kas kartą tikėtis vis ko nors naujo nėra teisinga. Kiekvienas menininkas išsigrynina savitą stilių, kuris galiausiai kinta nedaug. Gal todėl teigti, jog vyresniosios kartos dizaineriai ima atsibosti, nėra visiškai teisinga. Jie jau užsitarnavę savo vardą ir yra atpažįstami iš tam tikrų simbolių, o jaunimui belieka imtis naujovių ir ieškoti savo stiliaus sampratos.
Anot E. Vizgirdaitės, jaunosios kartos kūryba dar nesuvaržyta ir laisvesnė, palyginus su vyresniąja karta. Natūralu, kad mados senubuviams poreikis išreikšti save maksimaliai, o gal ir pamaištauti, kaip studijų metais, jau nėra prasmės. Kurdami kolekcijas jie galvoja apie tai, kaip po to modelius reikės parduoti. Jaunimas, dar galėdamas leisti sau prabangą kurti savo malonumui, to nėra patyrę, dėl to jų kolekcijose ne visuomet ir išvysi nešiojimui sukurtų modelių arba pret-à-porter.
Geriausias šių metų „Mados infekcijos“ „jauno kraujo“ pavyzdys – moksleivės Mildos Čergelytės kolekcija. Ginčytis, kiek kolekcija buvo išbaigta, galima, tačiau faktas, kad ji nepaliko nė vieno abejingo, dar aiškesnis. Nežinia, ar kas nors pirks ir nešios jaunosios „Mados infekcijos“ dalyvės modelius, bet tai, kad kelios dešimtys modelių įrodė, kad idėja gali stipriai veikti net ir netobulai įgyvendinta – akivaizdu.
Apskritai sutarimo tarp to, kas gražu ir negražu, nėra. Pasak E. Vizgirdaitės, kiekvienas susikuria savo stilių todėl, kad madoje nėra taisyklių, nėra apibrėžimo, kas yra gerai, o kas jau nukrypsta nuo šio apibrėžimo. O kritika paprastai atsiranda iš kiekvieno individo savito gėrio ir blogio supratimo. Mados kūrėjai privalo laviruoti tarp šių sąvokų, griežtai neapsistodami tik ties viena jų.
Dažnai tam įkvepia tai, ką dizaineriai pamato keliaudami, kas juos pasiekia iš taip vadinamo užsienio. Ne vieno jaunojo dizainerio pastenėjimu, itin išpopuliarėję mados blogai, arba internetiniai dienoraščiai, yra vienas būdų susipažinti su naujomis idėjomis ir pasisemti įkvėpimo. Žmonės, kurie nuoširdžiai domisi ir surenka kokybišką informaciją, gali suteikti labai didelę inspiraciją kūrybai. Kita vertus, juose galima išvysti ir lietuviškų vardų, ir tai džiugina labiausiai. Juk lietuviai įpratę, kad už tvoros ir žolė žalesnė.
