Artėjant rinkimams, pensijų tema visada – viena karščiausių. Esami pensininkai – svari rinkėjų dalis. O jei dar pridėtume ir būsimus, tai partijoms tikrai yra dėl ko pakovoti.
Dabartinė pensijų sistemos padėtis kelia keletą labai konkrečių ir nelengvų klausimų. Labai norėčiau tikėtis, kad partijos rinkiminėse programose į juos konkrečiai ir atsakys, o ne apsiribos nuvalkiotomis formulėmis, prasidedančiomis žodžiais „sieksime“, „skatinsime“ ir „užtikrinsime“.
Pirmas dalykas, kurio ieškosiu partijų programose, – sprendimo, ką jos darys su ne mažiau kaip dešimt milijardų siekiančia socialinio draudimo skola. Didžioji šios skolos dalis – valstybės biudžetui, o dabartiniai valdantieji vis dar neatsiėmė pažado ją visą išieškoti iš „Sodros“, tai reiškia – iš būsimų pensininkų. Beje, ne tik skolą, bet ir palūkanas, kurios vien 2011 m. sudarė 435 milijonus, o ateityje gerokai viršys pusę milijardo kasmet. Metinės pensijų išlaidos sudaro 8 milijardus litų. Mokėti mažiau kaip tokią sumą tiesiog neįmanoma – pensininkai nebeišgyventų. Vadinasi, teks pensijų nedidinti, o skolą dengti iš būsimo dirbančiųjų atlyginimų augimo (jei toks bus). Tam gali prireikti kokių septynerių metų, kad visa skola būtų išmokėta.
Antra, ką norėčiau rasti partijų programose – aiškios nuostatos, ar iš socialinio draudimo lėšų bus grąžinamos 2010–2011 m. dėl pensijų sumažinimo neišmokėtos sumos. Tai dar maždaug milijardas litų. Jei bus grąžinama, tai tikriausiai ir vėl būsimų pensininkų sąskaita. Vadinasi, ne mažiau kaip penkerius metus turėsime naujųjų (išėjusių į pensiją nuo 2012 m. ir vėliau) ir senųjų pensininkų pajamų nelygybę, o visų pensijų didinimas nusikels dar metams.
Trečia, ką turėtų pasakyti partijos – ką jos darys su reikalavimu grąžinti antrosios pakopos pensijų fondams dėl sumažintų įmokų nesumokėtas lėšas. Iki įmokų sumažinimo fondams buvo pervedama apie milijardą litų. Nuo 2009 m. kasmet buvo sumokama apie 600 milijonų mažiau. Taigi jau susidaro 2,4 milijardo suma (pusę jos pagal buvusią praktiką turėtų prisiimti valstybės biudžetas). Šiaip ar taip iš būsimų pensininkų prireiks dar mažiausiai milijardo. Ypač jei Konstitucinis Teismas ir šįkart nepraleis progos patylėti „pensijos kaip nuosavybės“ klausimu.
Taigi, jei nebus priimta radikalių sprendimų, gana optimistiniais vertinimais visas „Sodros“ pajamų didėjimas kokius 8–10 metų bus nukreiptas tik į skolų ir palūkanų mokėjimą, o išmokos ilgam užšaldytos. Šiandien būtinąjį stažą turinčio pensininko vidutinė senatvės pensija yra 840 litų. Prieš aštuonerius metus ji buvo 360 litų, o prieš dešimt – 320 litų. Štai ir įsivaizduokime, kokios būtų šiandien pensijos ir kaip iš jų reikėtų gyventi, jei jos būtų buvusios „užšaldytos“. O juk pagal dabartinius pareiškimus ir KT sprendimus mums tokia ateitis ir žadama…
Nežinau, kaip partijos atlygina rinkiminių programų rašytojams už jų darbą, bet siūlau joms visoms už dyką (kaip mano labdarą) nedelsiant įtraukti šias nuostatas:
Pirma, visas „Sodrai“ valstybės skolintas lėšas pripažinti valstybės skola ir nereikalauti jų (o juo labiau palūkanų) išieškoti iš būsimų pensininkų. Ne „Sodra“ kalta dėl didžiulio deficito, į kurią ją įklampino politikai – vieni be saiko didindami motinystės išmokas ir pensijas krizės išvakarėse, kiti – laiku nepritaikę laikino pensijų sumažinimo mechanizmo, esančio įstatymuose. Be to, krizės situacija buvo tokia, kad ir be to keletą metų pensijų sistemą reikėjo subsidijuoti, kaip ir numato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnis, kuriame aiškiai parašyta: „Asignavimai iš valstybės biudžeto skiriami tada, kai dėl Seimo ar Vyriausybės priimtų teisės aktų padidėja kurios nors socialinio draudimo rūšies išlaidos arba sumažėja pajamos, o socialinio draudimo įmokų tarifai šiai socialinio draudimo rūšiai nekeičiami arba keičiami nepakankamu dydžiu.“ Pabrėžiu specialiai finansų ministrei: „skiriami“, o ne „skolinami“.
Nuo 2013 ar bent jau nuo 2014 m. pagaliau reikėtų pradėti gyventi pagal pajamas griežtai laikantis principo, kad socialinio draudimo išmokų dydžiai priklauso nuo socialinio draudimo pajamų. Kitaip tariant – jei dirbantieji geriau gyvena, daugiau uždirba, atitinkamai didesnės jų įmokos, todėl didesnės ir pensininkų pajamos; bet jei dirbančiųjų padėtis laikinai blogėja, atitinkamai kurį laiką turi blogėti ir pensininkų padėtis. Ir tik ypač kritiniu (kriziniu) atveju remti mažesnių pensijų gavėjus iš valstybės biudžeto.
Antra, aiškiai atsisakyti 2010–2011 m. neišmokėtos pensijų dalies grąžinimo. Kaip jau ne sykį sakyta, niekas neketina grąžinti dirbantiesiems jų sumažinto arba ir netekto darbo užmokesčio, niekas nekompensuos daugelio kitų dėl krizės atsiradusių praradimų, todėl nėra jokios priežasties kompensuoti pensijas. Tiesiog jas reikia didinti, kai tik padidės dirbančiųjų uždarbis, o dėl to išaugs ir surenkamos lėšos pensijoms mokėti.
Trečia, atsisakyti sumanymo kompensuoti pensijų fondams lėšas, nesumokėtas dėl sumažinto įmokų tarifo į pensijų fondus. Kritiniu atveju buvo pasielgta teisingai: dabartinių pensininkų poreikiai buvo įvertinti aukščiau negu būsimųjų. Siūlomas „2+2+2“ variantas, pagal kurį tik 2 proc. būtų atitraukiami nuo dabartinių pensininkų, dar 2 proc. uždarbio apdraustasis savanoriškai sumokėtų pats, gaudamas 2 proc. vidutinio šalies uždarbio subsidiją iš valstybės biudžeto, vertintinas kaip visai neblogas kompromisas. Tačiau tokia pat sistema turėtų būti pritaikyta ir tiems, kas norėtų 2 proc. padidinti savo įmokas į „Sodrą“.
Rinkimų sėkmė pranašaujama opozicinėms partijoms. Kai kurios jų rinkiminės programos paskelbtos, bet, deja, atsakymų į aukščiau aptartus klausimus ten nėra. Socialdemokratai turi rinkiminę programą, bet internete rodo tik trumpąjį variantą, iš kurio maža ką gali spręsti.
Užtat „Tvarka ir teisingumas“ žada pasiekti, kad „kiekvienam pensininkui būtų garantuota pensija, ne mažesnė nei pusė jo buvusio vidutinio darbo užmokesčio“. Darbo partija formuluoja atsargiau: žada ne kiekvienam pensininkui, o tik tai, kad „vidutinė senatvės pensija sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžio“. Užmojai neblogi, tik neaišku, kaip seksis juos įgyvendinti,turint galvoje aukščiau minėtas problemas, kurių sprendimo būdų partijos nedeklaruoja.
Beje, dabartinė vidutinė senatvės pensija jau siekia pusę vidutinio pomokestinio darbo užmokesčio šalyje. Tai gal laužiamasi į atvirus vartus? Ne visai. Mažai uždirbę pensininkai gauna daugiau kaip pusę buvusio uždarbio, tačiau tie, kurių uždarbiai buvo dideli – gerai, jei 30 procentų. Be abejo, būtų teisinga, jei ir jie gautų bent pusę buvusio uždarbio, tačiau kaip tai padaryti? Sumažinti ir taip mažas mažesnes pensijas? Jei ne – tai kur paimti pinigų? Apskritai tai tema, verta svarstymų. Dabartinės pensijos pernelyg „lygiavinės“, skriaudžiančios didesnes įmokas mokėjusius žmones.
Užuot apibrėžus, kaip konkrečiai matoma kaupiamosios pensijų dalies pertvarka šiandien, „Tvarka ir teisingumas“ žada pamažu pereiti „nuo šiuo metu egzistuojančios solidarios pensijų sistemos prie kaupimo principu pagrįstos sistemos“. Ar žino kas nors toje partijoje, kad ši idėja jau seniai pasenusi, sukritikuota žinomiausių pasaulio pensijų autoritetų? Šiandien reikėtų šnekėti apie racionalų solidarumo ir kaupiamosios sistemų derinimą, o ne solidarumo sistemos panaikinimą.
Švaistomasi ir pažadais „konstituciniu įstatymu įtvirtinti, kad pensijos negali būti atimamos jokiais sprendimais“. Ką partija, priėmusi tokį įstatymą, darytų, jei vėl atsitiktų tokia recesija kaip 2008–2009-aisiais? Temptų gumą nemažindama pensijų visus metus, kaip tai darė konservatoriai ir tik įklampino socialinį draudimą į didžiulę skolą, kurią dabar turės padengti būsimi pensininkai? O jei recesija neatsitiktų, tai niekas pensijų ir nemažintų. Tad kam tada toks įstatymas? Užuot protingai siekus, kad pensijų perkamoji galia neatsiliktų nuo uždarbių perkamosios galios, kovojama su vėjo malūnais.
Darbo partijos programa pensijų klausimais atrodo geriau. Tai, kad kai kurie programiniai dalykai perimti iš jau Seimo patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo ir pensijų sistemos pertvarkos gairių (bazinės pensijos mokėjimas iš valstybės biudžeto lėšų, lankstus pensinis amžius ir pan.), liudija partijos nuostatą į racionalių šiandienės pensijų politikos tendencijų tęstinumą.
