Kartais net ir labiausiai išpuoselėtos pėdos gali slėpti pačias nemaloniausias ligas ir organizmo sutrikimus.
Nemalonus kojų kvapas
Žiūrint į belapius medžius ir rudeniškai nusidažiusią aplinką sunku patikėti, kad kažkada ateis pavasaris. Tačiau anksčiau ar vėliau jis vis dėlto pasirodys, o tada pradėsime avėti atvirą avalynę, todėl labai svarbu, kad pėdos būtų gražios, o svarbiausia – sveikos.
Kas gi neturi draugo ar giminaičio, galinčio išvaikyti iš kambario visus žmones tada, kai nusiauna batus? Visų kojos šiek tiek turi specifinio kvapo, bet kai kurių jos dvokia nepakenčiamai.
Pagrindinis dalykas, sukeliantis kvapą, yra prakaitas. Per dieną pėdos gali išskirti daugiau nei pusę litro prakaito! Prakaitavimą gali padidinti hormoniniai sutrikimai, netinkama avalynė, dideli fiziniai krūviai. Prakaitas sudarytas beveik vien tik iš druskos ir vandens ir pats savaime neturi stipraus kvapo, tačiau juo minta kai kurios ant odos esančios bakterijos ir išskiria stipriu kvapu pasižymintį produktą. Nuo viso kūno prakaitas tiesiog išgaruoja, tačiau apautose kojose jis kaupiasi. Avalynėje susidaro tiesiog šiltnamio efektas – šiltas ir drėgnas mikroklimatas, labai palankus bakterijoms, o jų veiklos pasekmė – nemalonus kojų kvapas.
Klasikinė priemonė nuo tokio kvapo – ąžuolo žievė. Ji naudojama daugelyje liaudies medicinos receptų, įeina į tepalų ir purškalų sudėtį. Tris kartus per savaitę ruoškite kojoms voneles su ąžuolo žievės nuoviru. Nuovirui pasigaminti 5 šaukštus susmulkintos ąžuolo žievės užpilkite 1 litru vandens, pavirinkite 5–8 minutes ir perkoškite. Pripilkite dar vieną litrą vandens ir tokioje vonelėje mirkykite pėdas 20 minučių.
Jei nemėgstate vandens procedūrų, naudokite sausą ąžuolo žievę. Šiek tiek ąžuolo žievės susmulkinkite į miltelius. Prieš miegą jais pabarstykite pėdas ir apsimaukite kojines. Rytą kojines nusimaukite ir pėdas nuplaukite vandeniu be muilo.
Kontrastinės kojų vonelės gerina kraujotaką ir šalina nemalonų pėdų kvapą. Geriausia šią procedūrą atlikti ryte. Pasiruoškite dvi nedideles voneles. Į vieną įpilkite šalto vandens ir įmeskite kelis gabalėlius ledo. Į kitą įpilkite karšto vandens ir įberkite jūros druskos (50 g druskos, 4 litrai vandens). 2 minutėms įmerkite pėdas į karštą vandenį, paskui iškart 10 sekundžių įkiškite į šaltą vandenį. Pakartokite 4–5 kartus.
Kojoms mirkyti tinkamas ir obuolių sidras. Jas mirkykite kelis kartus per savaitę natūraliame obuolių sidre. Po procedūros nepamirškite kruopščiai nusausinti pėdų.
Padeda ir citrinų rūgštis. Kelis šaukštelius citrinų rūgšties įberkite į karštą vandenį. Į mišinį įpilkite šalto vandens ir juo nusiplaukite kojas. Citrina pėdas aprūpins vitaminu C, kad ant jų susidarytų natūralus antibakterinis sluoksnis. Vėliau pėdas nuplaukite šiltu vandeniu ir kruopščiai nusausinkite, kad neatsirastų nemalonaus kvapo.
Įsitikinkite, kad jūsų organizmas gauna pakankamai cinko. Cinko trūkumo vienas iš požymių yra nemalonus prakaito kvapas.
Pėdų grybelis
Nors, atrodytų, rudenį pėdos saugiai paslėptos batuose, jas vis tiek gali pažeisti grybelis, nes grybelio sporų aplinkoje yra gausu. Esant palankioms sąlygoms, drėgmei ir šilumai, grybelio sporos atgyja ir gali pažeisti odą. Grybelio sporos tyko visur – baseine, vonioje, avalynėje, prausimosi kempinėje, netgi patalynėje.
Ant grybelio pažeistos odos atsiranda bėrimų, gali prasidėti antrinė infekcija, lėčiau gyja žaizdos. Net jeigu dar nematote jokių pastebimų pėdų pokyčių, jos jau gali būti pažeistos. Mat praeina ilgas laikas, kol atsiranda pirmieji grybelinės ligos požymiai. Iš pradžių odą gali imti niežėti, pleiskanoti, atsiranda įtrūkimų. Grybelis dažniausiai pažeidžia padus, tarpupirščius, pėdų kraštus. Negydant pažeidžiami kojų nagai. Iš pradžių nebūna jokių ryškesnių nagų pokyčių. Tik po kurio laiko jie praranda blizgesį, atsiranda dėmių, darosi trapūs, įgauna balkšvai geltoną spalvą. Pirmiausia pažeidžiami nagų kraštai, vėliau pažeidimai platėja ir gilėja, apima vis didesnį nagų plokštelių plotą. Vienais atvejais nagai storėja ir įgauna geltoną, žalsvą, kartais – juosvą spalvą, kitais – išplonėja, pradeda lūžinėti.
Grybelinė infekcija dažniausiai pažeidžia kojų odą tarp ketvirto ir penkto (mažojo) piršto, pirmojo ir penktojo nagus. Sergant didžiųjų kojos pirštų nagų grybeliu, darosi sunku stovėti, vaikščioti. Negydant ar nusilpus organizmo imunitetui, kojų grybelis gali išplisti į plaštakas ar net rankų nagus.
Norint išvengti šios ligos, būtina kojų higiena. Rekomenduojama kiekvieną vakarą ar suprakaitavus, pavyzdžiui, po ilgesnės kelionės, kojas plauti muilu ne mažiau kaip dvi tris minutes. Kruopščiai kempine ar pemza nutrinkite suragėjusių ląstelių sluoksnį, pėdas patepkite drėkinamuoju kremu. Jei oda stipriai suragėjusi, vaistinėse galima nusipirkti specialių tepalų, tačiau prieš tai būtina pasikonsultuoti su gydytoju.
Venkite sintetinių kojinių ir dirbtinės odos avalynės. Stipriai prakaituojant kojoms, galite nusipirkti specialių prakaitavimą mažinančių dezodorantų ar kremų.
Nepamirškite ir nagų. Per daug nesutrumpinkite ir neapvalinkite nagų kampų. Kojų grybelis plinta per kojinėse, batuose, patalynėje likusias sporas. Neįsižeiskite, jei jūsų svečiai atsinešė šlepetes. Tai labai sveikintina. Duodami savo šlepetes, ne tik rizikuojate užkrėsti savo svečius kojų grybeliu, bet ir patys rizikuojate gauti nekokią atsisveikinimo dovanėlę.
Išsikišęs pėdos kauliukas
Teisingiausia šią subtilią problemą būtų vadinti ne išsikišusiu pėdos kauliuku, o pėdos didžiojo piršto iškrypimu. Į išorę iškrypęs pirštas dar vadinamas Hallux Valgus deformacija.
Didžiųjų kojų pirštų iškrypimą, arba įprasčiau – „kauliukų“ atsiradimą, lemia jungiamojo audinio silpnumas.
„Kauliukų“ problema ne tik verčia sielotis dėl kojų grožio, bet ir trukdo vaikščioti, sukelia nuolat pasikartojančius skausmus. Tarp pėdos didžiojo piršto ir pirmojo padikaulio esantis sąnarys yra sudėtingas. Žmogui judant, dirba sąnarį sudarantys kaulai, raiščiai ir sausgyslės. Jie perneša ir paskirsto kūno svorį. Ilgai traumuojant sąnarį, susidaro kaulinės deformacijos.
Kartais, kai avalynė dirgina antkaulį, sąnario vietoje atsiranda išauga, panaši į kaulą. Ligos simptomai paprastai susitelkia apie kauliukų centrą. Jie tampa skausmingi, darosi sunku vaikščioti. Oda ir minkštieji audiniai apie kauliukus patinsta, ima vystytis uždegimas.
Didieji kojų pirštai dažniau iškrypsta moterims, dėvinčioms siaurus aukštakulnius. Tokie batai ypač traumuoja pėdos sąnarį, nes žengiant visas kūno svoris tenka būtent jam.
Pėdos tipas – paveldimas, todėl paveldimas ir polinkis į didžiojo kojos piršto iškrypimą. Žmonės, kurių plati pėda ar žemas pėdos skliautas, sirgti „kauliukais“ linkę dažniau nei turintieji aukštą pėdos skliautą. Žinoma, tai nereiškia, kad jei mamai yra išsikišęs pėdos kauliukas, tai dukra taip pat dėl to vargs. Tiesiog dukrai reikia labiau rūpintis kojomis ir pasirinkti tinkamą avalynę.
„Kauliukai“ dažnai kankina vyresnio amžiaus žmones. Taip atsitinka todėl, kad jų didžiojo piršto sąnarį ir apsauginę kremzlę dažnai pakenkia artritas.
Ligos gydymas priklauso nuo deformacijos sunkumo ir skausmo intensyvumo. Norint išvengti ligos progresavimo, į gydytoją ortopedą reikia kreiptis vos tik pajutus pirmuosius deformacijos požymius ir skausmą. Negydomi „kauliukai“ kuo toliau, tuo darosi skausmingesni, deformuojasi ir kiti pėdos pirštai bei visa pėda.
Nedideliam skausmui ir uždegimui malšinti skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, fizioterapijos procedūros, naudojami specialūs batų įdėklai, koreguojantys pėdos judesius ir mažinantys skausmą.
Operacija rekomenduojama tada, kai gydant medikamentais ir procedūromis nesulaukiama norimo efekto arba deformacija yra gerokai pažengusi. Po operacijos daugumai pacientų išnyksta kaulo deformacija ir skausmas. Operacijos tikslas – ištaisyti kaulų ašį, pašalinti kaulines išaugas ir atkurti normalią sąnario funkciją.
Parengė K. JUŠKAITĖ
