Vakare nusiavus kojas aplink pasklindantis nemalonus prakaito kvapas gali būti bromidrozės požymis. Šiaip organizmo išskiriamas prakaitas yra silpno ir kiekvieno žmogaus savito kvapo. Nemalonumai prasideda, kai jis ant odos pradeda sąveikauti su bakterijomis ir pakinta. Tada jau niekam nebeatrodo, kad ką tik apsišlakstyta prancūziškais kvepalais…
Padidėjęs kojų prakaitavimas, sukeliantis bjaurų tvaiką, nors ir neskatina liguistų pojūčių, verčia jaustis nejaukiai.. Jis vertinamas kaip didelis kosmetinis defektas (ypač jautriai dėl to išgyvena moterys). Be to, sukelia diskomfortą, ir darbe nuolat bendraujantieji su žmonėmis jaučiasi suvaržyti.
Per gausus prakaito išsiskyrimas – dažnas reiškinys, paprastai tai būna daugelio somatinių, neurologinių ligų, endokrininės sistemos veiklos arba imuniteto sutrikimo pasekmė.
Jis gali atsirasti patyrus traumą, po chirurginės operacijos arba dėl paveldėjimo. Bromidrozė paprastai nėra organinės ligos simptomas, ji dažniausiai susijusi su psichovegetaciniais sutrikimais.
Dezodorantai išskiriamo prakaito kiekio nesumažina, o tik panaikina jo kvapą, nes juose esančios medžiagos turi bakterijas žudančių savybių. Veiksmingesni yra antiperspirantai, užkertantys kelią prakaitavimui užkimšdami prakaito liaukas.
Vartojant dezodorantą reikia neužmiršti, kad kiekvienas purškiklis turi savo paskirtį ir kūno dezodorantas nebus efektyvus papurškus juo kojas, o kojoms skirtasis švelnią kūno odą gali sudirginti. Be to, bet kokią kūno higienos priemonę būtina naudoti tik ant švarios ir sausos odos.
Kiekvienoje kojoje yra apie 10 tūkstančių prakaito liaukučių, išskiriančių apie 230 ml prakaito. Paprastai jis išgaruoja. Varginamieji bromidrozės prakaito „prigamina“ daugiau, be to, jis sunkiau išgaruoja ir įgauna nosį riečiantį kvapą. Bet rankų nuleisti negalima. Yra įvairių priemonių, padedančių įveikti šią negandą.
Paprasčiausias būdas – reguliariai plauti kojas vandeniu ir muilu. Atrodo, elementaru, bet daug kas prausdamasis duše tiesiog užmiršta pasilenkti ir gerai patrinti pėdas plaušine, taigi ir po maudynių ant kojų lieka daugybė bakterijų.
Storas atšerpetojęs negyvų ląstelių sluoksnis – puiki terpė veistis mikroorganizmams, taigi jį, kaip ir nuospaudas, reikia šalinti. Maudantis vonioje padus reikia nugramdyti pemza arba trintuve, o paskui patepti antigrybeline priemone.
Kojinaites reikia rinktis tokias, kurios netrukdo odai kvėpuoti. Tinkamiausios būtų iš specialios higroskopiškos sintetikos, su jomis kvapas mažiausiai jaučiamas, o jei vis dėlto ima trikdyti, kojines reikia keisti dažniau.
Tą pačią dieną persimauti pėdkelnes sudėtingiau, todėl prieš jas maunantis pėdas reikia papurkšti antiperspirantu, į kurio sudėtį įeina aliuminio oksidas ir cinko druskos. Šios medžiagos susiaurina prakaito liaukų latakus.
Ypač aktyviomis savybėmis pasižymi kojų priežiūros priemonės su klotrimazoliu – veikliąja medžiaga, saugančia nuo pėdų grybelio ir kitų mikrobiologinių odos ligų. Klotrimazolio veikimą dar labiau sustiprina eukaliptų, rozmarinų ir šalavijų eteriniai aliejai.
Prakaitavimą mažinančias priemones – purškiklius, losjoną ir kremą geriausia vartoti prieš miegą. Rytą tarpupirščius patartina papudruoti specialiu kvapiu talku – jis sugeria drėgmę, šiek tiek sausina odą ir saugo nuo nutrynimo.
Kiekviena pasitaikiusia proga reikėtų vaikščioti basomis arba basnirčia apsiavus lengvus sandalus.
Prakaito kvapą sustiprina česnakai, ropiniai svogūnai bei jų laiškai ir pipirai. Gausiau prakaitas ima skirtis ir susijaudinus, patyrus stresą.
PARENGĖ
A.GOTAUTAITĖ
