Katalonija nėra Ispanija.
Vienas didžiausių Lietuvos futbolo rinktinės pralaimėjimų rezultatu 0:5 buvo patirtas 2000 m. gruodžio 22 dieną draugiškose rungtynėse prieš… Katalonijos rinktinę. Kažkas keisto ir netikėto, ar ne?
Dar labiau keista turbūt yra patiems katalonams, kurie nuo seno kovoja tiek už savo šalies rinktinės, tiek apskritai už nepriklausomos Katalonijos pripažinimą. Keista dėl to, kad šis autonominis regionas, priklausantis Ispanijai, faktiškai turi visus svarbiausius tam pripažinimui būtinus kriterijus: veikia nepriklausoma Katalonijos futbolo federacija, Katalonijos reprezentacinė futbolo rinktinė buvo sukurta jau 1904 m., katalonų pasididžiavimas – FC „Barcelona“ klubas – jau ne vieną dešimtmetį yra viena stipriausių Senojo žemyno futbolo jėgų. Galiausiai jie turi visas svarbiausias valstybines institucijas. Rodos, katalonų kelias bent jau savarankiškos ir nuo Ispanijos nepriklausomos futbolo rinktinės link – atviras. Juolab kad visai netoli, britų salyne, katalonai mato unikalų, tačiau jiems turbūt ypač skaudų pavyzdį – atskiras Anglijos, Šiaurės Airijos, Škotijos ir Velso rinktines.
Ne paslaptis, kad keturios britų salų rinktinės yra nuolatinės. Jei ne didžiųjų tarptautinių futbolo turnyrų finalinių etapų, tai bent jau atrankos varžybų dalyvės.
Ar vilkės juodai?
O katalonai? Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Katalonijos rinktinės vardas galėtų būti priskirtas FC „Barcelona“ klubui, katalonai turi savo nacionalinę rinktinę. Tikrą. Tačiau nepriklausančią nei FIFA, nei UEFA ir nedalyvaujančią oficialiose varžybose.
Priešingai nei jau minėtos britų rinktinės, kurios yra oficialios FIFA narės nuo 1906 m., katalonai veltui vis bando išprašyti šios organizacijos priimti jų šalies rinktinę į savo gretas. Tad kokios priežastys tai lemia ir ar yra bent menkiausia galimybė, kad tokie žaidėjai kaip Xavi ar Carlesas Puyolis Europos ar pasaulio čempionatuose vilkės ne raudonus Ispanijos rinktinės marškinėlius, o juodą Katalonijos rinktinės aprangą?
1904 m. susikūrus FIFA, pirmosiomis narėmis tapo Prancūzija, Portugalija, Šveicarija, Švedija, Danija, Belgija, Olandija ir Ispanija, tuo metu reprezentuojama Madrido „Real“ klubo, nes Ispanijos futbolo federacija buvo įkurta tik 1913 m. Po dvejų metų į FIFA gretas įstojo britų šalių rinktinės.
Žinoma, anglai yra futbolo išradėjai ir šioje sporto šakoje jai yra skirta ypatinga vieta. Pirmasis tarptautinis mačas 1872 m. buvo sužaistas tarp Anglijos ir Škotijos rinktinių. Lyg ir viskas suprantama – FIFA atiduoda pagarbą „sporto nr. 1“ pasaulyje pradininkams.
Tačiau kodėl FIFA to paties negali suteikti 1904 m. savo futbolo rinktinę sukūrusiems ir daugybę talentų ir įspūdingų akimirkų futbolo gerbėjams padovanojusiems katalonams?
Žvilgsnis į istoriją
Priežastys čia gali būti įvairios. Nuo jau minėto futbolo istorijos konteksto iki politinės situacijos, kuri buvo skirtinga Didžiosios Britanijos ir Ispanijos atvejais.
Jungtinė Karalystė susikūrė prieš daugiau nei 300 metų ir visą tą laiką visos britų tautos gyvena sąjungoje. Nei „tautų pavasaris“ XIX a. pabaigoje, nei politinių įvykių kupinas XX a. nė karto neiškėlė klausimo, kad kuri nors tauta galėtų atsiskirti ir tapti nepriklausoma valstybe (nebent galima išskirti separatistinį Šiaurės Airijos atvejį ir pastaruoju metu apie nepriklausomybę vis garsiau kalbančią Škotiją). Todėl ir sportas čia pradėjo vystytis maždaug vienodu metu ir panašiu tempu. 1883 m. vienas pirmųjų tarptautinių futbolo turnyrų buvo vietinis britų čempionatas (British Home Championship), kuriame tarpusavyje varžėsi visos keturios britiškų regionų rinktinės. Nieko stebėtina, kad visos keturios jos kartu tapo FIFA narėmis 1906 m.
Tiesa, 1928 m. dėl nesutarimų tarp šių šalių futbolo federacijų ir FIFA dėl mėgėjų ir profesionalų statuso jos buvo pašalintos iš šios organizacijos ir nedalyvavo jokiuose FIFA rengiamuose turnyruose iki 1946 m. Pirmajame po Antrojo pasaulinio karo surengtame FIFA kongrese jau dalyvavo ir jos. Vėlgi – visos kartu, neišskiriant nė vienos. Ir visos – kaip atskiros ir savarankiškos.
Katalonams visais laikais atrodė, kad agrarines tradicijas puoselėjanti Ispanija išnaudoja geriau išsivysčiusį jų regioną.
Katalonija visada buvo išskirtinis regionas Ispanijoje. Viduramžiais ji buvo svarbus finansinis ir ekonominis centras, o pramonės perversmas apskritai suteikė jai galingiausios ir bemaž savarankiškos teritorijos statusą. Tačiau diktatorius Francisco Franco XX a. pirmoje pusėje stengėsi užgniaužti bet kokias katalonų laisvės ir išskirtinumo nuotaikas persekiodamas juos, uždrausdamas šios tautos kalbą, regioną pavergdamas po Madrido sparnu. Galiausiai ėmė juos vadinti tiesiog separatistais. Tokios represijos nesutrukdė Katalonijos futbolo rinktinei toliau dalyvauti draugiškose tarptautinėse varžybose, tarp kurių netgi buvo dvejos rungtynės su Ispanija, kuriose abi komandos pasidalijo po pergalę. Taigi futbolo rinktinė tapo paskutiniu nacionalizmo bastionu, kuris galėjo identifikuoti katalonų tautą kaip atskirą ir unikalią.
Panašaus likimo buvo ir yra Baskijos futbolininkai. Taip pat turintys savo nacionalinę rinktinę ir žaidžiantys draugiškas tarptautines varžybas, tačiau niekaip negalintys išsiprašyti FIFA leidimo tapti nare.
Kliūtis – Ispanijos futbolo federacija?
Ispanijai tapus 2010 m. pasaulio čempione, šios šalies gyventojai Madride ar Sevilijoje šį įvykį šventė kaip vieną didžiausių pergalių valstybės istorijoje. Tačiau katalonai elgėsi kitaip. Katalonijoje yra savotiškas garbės ir orumo reikalas nereaguoti į ispanų pergales, o visą dėmesį skirti vietiniam frontui ar FC „Barcelona“ laimėjimams.
Būtent todėl „Camp Nou“ stadione dažnai pasirodo plakatų su angliškais užrašais „Catalonia is not Spain“. Būtent todėl geltona vėliava su raudonais dryžiais yra labiau gerbiama nei raudonai geltona.
Visa tai nėra priimtina Ispanijos futbolo federacijai. Naudodamiesi pagrindiniu savo argumentu – katalonai neturi valstybingumo – sporto funkcionieriai yra kurti bet kokiems katalonų prašymams suteikti futbolo rinktinei suverenitetą. Viena vertus, tai yra suprantama – Katalonija yra Ispanijos dalis, todėl normalu, jog šiame regione gimę futbolininkai gina Ispanijos garbę. Ta pati situacija yra ir Baskijos atžvilgiu.
Antra vertus, argumentai čia yra ne tokie skaidrūs. Katalonams visais laikais atrodė, kad agrarines tradicijas puoselėjanti Ispanija ekonomiškai išnaudoja geriau išsivysčiusį jų regioną. Lygiai taip pat ir futbole kartais susidaro įspūdis, jog naudodamiesi garsiausių katalonų žvaigždžių – Cesco Fabregaso, Andreso Inisetos, jau minėtų Xavi ar C. Puyolio – pavardėmis ir autoritetu ispanai paprasčiausiai siekia pelno. RFEF (Karališkajai Ispanijos futbolo federacijai) visiškai nereikia, kad televizijos reitingus ir žiūrovų skaičių stadione pritraukiančios žvaigždės atstovautų kitai rinktinei. Žinoma, ispanai turi ir nuostabių žaidėjų, kurie nėra katalonai, tačiau jei susimąstytume, ką galėtų pasiekti rinktinė, iš kurios pasitrauktų „Barços“ futbolininkai, pasidaro labiau nei akivaizdu, jog Ispanijai nereikia prarasti savo futbolo genijų. Dar labiau ispanai nenori, kad visai šalia atsirastų rinktinė, kuri būtų reali konkurentė.
Todėl, paliekant nuošalyje bet kokius politinius atspalvius, galima daryti išvadą, jog FIFA reveransas anglams, valams, škotams ir šiaurės airiams, kurie kartu klojo futbolo pamatus, yra gražus ir logiškas. Lygiai toks pat logiškas, nors tikrai ne toks gražus, yra Katalonijos rinktinės nepripažinimas. Katalonai ispanams per daug svarbūs, kad jie juos taip lengvai paleistų. O FIFA, negaudama leidimo iš valstybės futbolo federacijos, negali priimti Katalonijos į savo gretas. Todėl šansas, kad pamatysime garsiausius katalonų futbolininkus, ginančius savo šalies garbę, vis dar išlieka minimalus.
Tad „Bilbao Athletic“ futbolo klubas, remdamasis etniniais baskais, bei „Barcelona“ ir toliau liks paskutinėmis dviejų Ispanijos regionų patriotiškumo tvirtovėmis. Ir nuolat rusenančių nepriklausomybės siekių simboliais.
