Filosofo Kristupo Saboliaus dešimties metų dėmesys vaizduotės temai turėtų sutilpti trijose knygose. Pirmoji – „Įnirtingas miegas“ – ne tik pavadinimu, bet ir turiniu siūlo paradoksus. Pokalbyje su IQ apie kūrybiškumo, laiko ir intelekto trintį jų taip pat neišvengta.
– Jūsų filosofinis veikalas „Įnirtingas miegas“ įvardijamas kaip intelektualinis įvykis, naujiena Lietuvoje. Kaip pats pakomentuotumėte kodėl?
– Mano knyga turėtų būti šioks toks įvykis ne todėl, kad ji labai gera ar svarbi, o todėl, kad vaizduotės klausimo niekas iki šiol Lietuvoje nebuvo rimčiau palietęs. Jeigu knygoje esu kur nors neteisus (o, tikriausiai, esu), tikiuosi, kad tai taps pretekstu diskusijai, svarbiai ne tik filosofams. Savo veikla būtent tai ir stengiuosi pasiekti.
Į vaizduotės temą gilinuosi dešimt metų. Balandį ketinu baigti kitą knygą, labiau skirtą vaizduotės, kultūros ir meno santykiui. Ją rašydamas matau, kad po truputį dėliojasi ir trečias leidinys. Tad ši problema atveria daugialypį srautą, kuris gali būti įdomus įvairiems žmonėms. Tenka nemažai bendrauti ir vesti seminarus verslininkams, kūrybinių industrijų atstovams ar net darželių auklėtojams, kurie nori vaizduotės klausimą sugrąžinti prie vaikų lavinimo. Matau, kad tie dalykai, apie kuriuos pradėjau kalbėti, žmonėms aktualūs.
– Greitėjant gyvenimo tempui, neišvengiamai tenka ir greičiau kurti idėjas. Daugelis susiduria su problema, kaip paskatinti savo vaizduotę, kad ji dosniau jų pamėtėtų. Ar tai išvis įmanoma?
– Mano knygoje klausiama, kas yra vaizduotė. Vienas galimų atsakymų – kad ji nėra sugebėjimas, o galia. Galia, kuri labai priklauso nuo laiko. Kai ką nors vadiname sugebėjimu, laikome tai mums priklausančiu dalyku. Tačiau įdomu tai, kad mes galime kreiptis į vaizduotę, ja naudotis, bet, kita vertus, ji išlieka mums iki galo nepaklūstanti ir savarankiška. Kai įsitraukiame į vaizduotę, kūrybiškumo pradas mus ima vesti pats. Įtampa tarp „ką aš galiu“ bei „kas su manimi vyksta“ ir yra didžioji paslaptis.
Dažnai banaliai manoma, kad bet kuris įsivaizdavimas, svajojimas leidžia suprasti vaizduotę. Tai tik pradžia, kuria apsiribodami neprieiname prie gelmės. Kad įveiktume tokį požiūrį, kuris blokuoja mūsų kūrybiškumą, reikia labai daug pastangų, taip pat suvokimo, kad vaizduotė yra laikiškas dalykas, turintis savo judėjimo būdus ir kryptis. Filosofas Gastonas Bachelarde’as sako, kad yra du žmogaus suvokimo būdai: horizontalusis ir vertikalusis. Horizontalusis aptinkamas mūsų kasdienybėje kaip darbo ir poilsio rutina. Jį valdo įprotis bei inertiškumas. O vertikalusis išlaisvina žmogaus kūrybiškumą ir vaizduotę. Kai pakeičiame žvilgsnio kryptį, išplėšiame save iš horizontaliojo ritmo rutinos, gimsta novatoriškų vizijų ir praregėjimų. Bet tai ne taip paprasta pasiekti, todėl yra įvairių praktikų ir pratimų, kurie padeda šiuos iššūkius įveikti lengviau.
– Žinomų JAV leidinių iliustratorius, menininkas Ray Bartkus pasakojo, kad kaskart ieškodamas vis naujų idėjų ėmė taikyti daydreaming (užsisvajojimo) metodą, kai originalūs sprendimai surandami atsipalaidavus, esant pusiau miego būsenos. Jis pastebėjo, kaip įdomiai protas reaguoja į pastangas be pastangų. Ar šis metodas pripažįstamas kaip vienas vaizduotės suaktyvinimo būdų?
– Šis metodas siejasi ir su mano knygos pavadinimu. „Įnirtingas miegas“ reiškia ne ką kita, kaip tobuliausią vaizduotės išlaisvinimo techniką – aktyvų pasyvumą.
Taikant daydreaming metodą svarbu žinoti, kad reikia save atpalaiduoti nuo bet kokių įgeidžių, norų, savo ego. Egoizmas yra didžiausias vaizduotės priešas. Kai nustojame matyti tikrovę tarsi iliuzijos tarnaitę, nelyginame jos ir vaizduotės, o leidžiame, kad vaizduotė atskleistų kitokią tikrovę, nebūtinai mums patinkančią ir patenkinančią mūsų poreikius, – tada gimsta kūrybiškumas. Įdomiausia, kad jis atsiranda ne iš mūsų norus tenkinančių fantazijų, o tuomet, kai nustojame tikėtis ko nors sau naudingo. Tada vaizduotė mums ir pasiūlys įdomių sprendimų (minėjau, kad ji savarankiška).
Kūrybiškumas – neplanuotas dalykas. Mums reikia nustoti reikalauti vaizduotės, kad galėtume patirti ką nors netikėto. Reikia peržengti per save. Prancūzų romantikas Arthuras Rimbaud pasakė: „Aš yra kitas.“ Kai tampu kitu, išeinu iš savęs, esu dėmesingas ir gebu klausytis – gali atsiverti dideli dalykai.
– Knygoje cituojate filosofą Davidą Hume’ą: „Kūrybinė proto galia yra vien sugebėjimas pergrupuoti, sudėti, pagausinti jutimų ir patyrimų mums sukauptą medžiagą.“ Ši mintis man priminė poeto Gintaro Bleizgio pasakymą, kad geras, kūrybiškas poetas turi perskaityti visą poeziją, kuri buvo sukurta iki jo. Ar būtų teisinga manyti, kad išsilavinęs, daug intelektualinių ir emocinių patirčių sukaupęs žmogus yra kūrybiškesnis?
– Tai pavojinga kalba. Įdomūs tyrimai parodė, kad žmonių IQ ir kūrybiškumo lygis iš tiesų neturi jokio ryšio. Yra pagrindo manyti, kad vaizduotės ir kūrybiškumo versmė visiškai nepriklauso nuo intelekto, dar daugiau – intelektas kartais blokuoja vaizduotę ir tampa jos konkurentu.
D. Hume’as nuvertino vaizduotę ir ją kritikavo. Anot jo, vaizduotė yra tiesiog vadybininkė, kuri viską pergrupuoja, bet nepasiūlo nieko naujo. Tačiau tada kyla klausimas, kur prasideda tiesioginis patyrimas? Kūdikystėje, kai mes gavome pirmųjų patirčių, o dabar tik jomis naudojamės? Mano galva, vaizduotė kuria tą pačią akimirką, kai mes suvokiame pasaulį. Anot Immanuelio Kanto, mes patirtis grupuojame, klojame vieną ant kitos, kad galiausiai matytume bendrą vaizdą, vienovę su tam tikrais sąryšiais. Ryšių kūrimas, be kurio neįmanomas mūsų kasdienis patyrimas, yra didžiausia vaizduotės galia. Tai vyksta kiekvieną kartą, tik ne visada ją įsisąmoniname.
– Gal galėtumėte duoti kelis praktinius patarimus, kaip reikėtų išlaisvinti vaizduotę?
– Kadaise teko nemažai bendrauti su italų rašytoju Alessandro Baricco. Jis pasakojo apie savo kūrybinio rašymo mokyklą (beje, ji pavadinta romano „Rugiuose prie bedugnės“ veikėjo Houldeno vardu). Pirmasis jo siūlomas kūrybingumo pratimas toks: visi mokiniai susirenka prieškambaryje ir laukia valandą ar dvi. Jie nervinasi, burba, vaikštinėja. Nuobodžiai prasėdėję vienoje erdvėje jie pakviečiami į salę ir paprašomi papasakoti, kaip atrodo ta patalpa, kurioje ką tik buvo. Paaiškėja, kad mokiniai dažnai net nebūna pastebėję, kokia prieškambario sienų spalva. Pirminis kūrybiškumo lygmuo yra pradėti kreipti dėmesį į aplinką – išmokti sutelktai gyventi. Pablo Picasso sakė, kad kiekvienas vaikas yra menininkas, didžiausia problema – išlikti menininku užaugus. Vaikams būdingas dėmesys aplinkai, nuostaba, smalsumas, užmezgantis santykį su pasauliu, yra vaizduotei būtini elementai.
Tikriausiai pastebėjote, kad nekūrybingi žmonės nuolat kamuojami stereotipų. Vaizduotė ir yra ribų, kurios sąmonėje nusistovėjo kaip savaime suprantamas dalykas, peržengimas. Ji praplečia mąstymo ir matymo lauką. Minimalus žingsnis iki išsilaisvinimo yra kritiškas mąstymas, netikėjimas viskuo, kas sakoma.
– Teatro režisierius Eimuntas Nekrošius per repeticiją su aktoriais paprašė vieno jų – Povilo Budrio – suvaidinti vilką. Šis pasiėmė kėdę ir atsigulęs ant jos pilvu ėmė mataruoti kojomis ir rankomis. Kitiems aktoriams tokia interpretacija sukėlė juoką, o E. Nekrošius P. Budrį pagyrė ir liepė visiems pasiimti kėdes ir taip daryti. Šia istorija aktorius akcentavo slidžią ribą tarp apsijuokimo ir tinkamo, originalaus sprendimo suradimo, bet šiuo atveju, manau, buvo peržengta ir jūsų minėta stereotipų riba.
– Panašūs metodai taikomi ir dailėje. Gilles’is Deleuze’as aprašė Franciso Bacono tapybą ir aptarė „deformacijos“ sąvoką. Jis pastebėjo, kad egzistuoja ne tik fizinės, bet ir mentalinės klišės mūsų galvose. Kai tapytojas, toks kaip F. Baconas, atsistoja priešais molbertą, jis nemato tuščio lapo, jis mato klišes. Tęsiant jūsų minėtą pavyzdį,– regi banaliausiu būdu pavaizduotus vilkus, kurie staugia, bėgioja ar kandžiojasi. Iš F. Bacono kūrybos matome, kad jis iškreipia, deformuoja primestas formas ir sulaužo stereotipus. Būtent tada prasideda kūryba. G. Deleuze’as yra minėjęs, kad mes gyvename svetimų sapnų pasaulyje, o išsilaisvinę pradedame sapnuoti savo autentišką sapną, kuris su tikrove turi didesnį ryšį, nei mums atrodo. Tai ir yra paradoksas.
– G. Deleuze’o mintis apie autentišką sapną, jūsų knygos pavadinimas – „Įnirtingas miegas“, daydreaming metodas… Akivaizdu, kad miegas yra svarbus kalbant apie vaizduotę. Kaip jis ją veikia?
– Iš tiesų yra daug metodų, kuriuos taiko menininkai, iškeliančių aktyvaus pasyvumo naudą vaizduotei išlaisvinti. Kaip tai padaryti? Ar tai yra pusiau miego, būdravimo būklė? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad man įdomiausia hipnogoginė būklė – miegas atmerktomis akimis. Taip būna prieš užmiegant arba ką tik pabudus. Esant tokios pereinamosios būklės visi vaizduotės pratimai pavyksta geriausiai. Kad ir kaip baisiai skambėtų, šaltas protas vaizduotę blokuoja. Jai reikia žaismės, todėl labai daug pratimų yra tiesiog įvairūs žaidimai.
– Viename savo tekste išdėstėte, kad daugelis rašytojų, tarp jų ir jūs, kopijuojate kitus ir tai yra geras dalykas. Ar kopijavimas nenusižengia kūrybiškumo siekiui?
– Kopijavimas yra dėmesingas procesas. Kai žmonės perrašo kūrinius žodis į žodį, pavyzdžiui, kaip tai darė „Baimės ir neapykantos Las Vegase“ autorius Hunteris S. Thompsonas, kuris kopijavo Francisą Scottą Fitzgeraldą, – bet neturi tikslo iš to pasipelnyti, tuomet imitavimas tampa pažinimu ir įsigilinimu. Mano galva, sugebėti ką nors padaryti lygiai taip pat neįmanoma. Jorge Luisas Borgesas sukūrė puikų apsakymą „Pjeras Menaras, Don Kichoto autorius“. Pagrindinis personažas mėgina žodis žodin parašyti „Don Kichotą“, kaip tai padarė Miguelis de Cervantesas. Jis bando net gyventi lygiai taip pat, tapti juo. Ir, anot J. L. Borgeso, parašo tobulesnį kūrinį nei M. de Cervantesas.
Ką reiškia tapti kitu? Atsikartoja minėta A. Rimbaud mintis. E. Nekrošius siūlė tapti vilku. Juk vaidyba irgi yra tam tikras kopijavimas. Tačiau nereiškia, kad aktorius tuo vilku ir tampa. Tai yra didysis paradoksas, kuriame įžvelgiu kūrybinės transformacijos galimybę. Kopijavimas pasiūlo ribą, kurią peržengus pavirstama ne mėgdžiojamu originalu, bet tuo, kas dar nebuvo sukurta, – kažkuo „trečiuoju“. To paties F. Bacono paveikslai yra Diego Velázquezo kopijos, tačiau visiškai kitokios. Kūrybinės praktikos visada seka tradicija. Ir tik iš pakartojimų gimsta skirtumai.
