Lengva nebus.
Klausimas, Lietuvai Europos krepšinio čempionate reikia remtis naująja karta ar veteranais, savaime neteko prasmės. Jį pakeitė kitas – iš kur semti sveikos agresijos, už kurią buvo atsakingi iškritę rinktinės lyderiai?
Ironiška, bet į rinktinę sugrįžtantys senosios kartos atstovai Šarūnas Jasikevičius, Rimantas Kaukėnas, Darius Songaila, broliai Lavrinovičiai negali tiesiogiai užkamšyti spragų, kurias atvėrė Lino Kleizos ir Jono Mačiulio traumos.
Net ir šiems žaidėjams likus sveikiems, veteranai (bent keli) vis tiek būtų sugrįžę. Vien todėl, kad šiemet rinktinės strategas Kęstutis Kemzūra ir jo kariauna nebeturės tokio klaidos ir sirgalių atlaidumo rezervo, kokiu mėgavosi prieš pernykštį pasaulio čempionatą. Spaudimas savo aikštėje žaidžiančiai rinktinei bus milžiniškas, o jam atlaikyti reikalingi visko per karjerą mačiusių veteranų pečiai.
Koks bus veteranų ir bronzinių Turkijos didvyrių santykis? Galima neabejoti, kad visą vasarą lietuviai ar prie jūros, ar prie ežero vieni kitiems įkyriai įrodinės, kodėl K. Kemzūrai reikia pasirinkti vieną ar kitą žaidėją. Į pirmąją treniruočių stovyklą liepos 18-ąją Druskininkuose susirinks 20 kandidatų, iš kurių rinktinės treneriai turės pasirinkti 14 arba 12.
Kiek tiksliai, rengiant šį IQ numerį dar nepaaiškėjo. „FIBA Europe“ ketino leisti registruoti 14 žaidėjų, bet tam pasipriešino kitų žemynų atstovai ir pasaulinė FIBA organizacija. Manoma, kad šis klausimas bus išspręstas po derybų.
Išspręsti šią naują dilemą, taip pat išnarplioti visus „už“ ir „prieš“ nuo stovyklų pradžios iki Europos čempionato starto rugpjūčio 31 d. K. Kemzūra turės 44 dienas ir 9 draugiškas rungtynes. Tačiau nacionalinės komandos kontūrus braižyti galima jau dabar. „Triobet“ bukmekeriai neseniai pateikė savo vertinimus, kurie krepšininkai turi daugiausia šansų patekti į rinktinę. IQ polemizuoja su lažybų ekspertais ir bando nušviesti svarbiausius K. Kemzūros ir jo kolegų galvosopius.
Šaras grįžta, tegyvuoja Kalnas
Įžaidėjo pozicijoje K. Kemzūros pasirinkimai, jei nebus traumų, – visiškai akivaizdūs. Pernai Turkijoje spindėjęs Mantas Kalnietis ir paskutiniam akordui grįžtantis rinktinės talismanas Šarūnas Jasikevičius potencialiai atrodo pasmerkti tobulam tandemui.
Kauno „Žalgirio“ atakų organizatorius varo varžovus į neviltį sprinterišku greičiu ir galingais reidais, o Šaras tobulai diktuoja rungtynių tempą ir žudo tokiais perdavimais, kokius sugalvoti ir atlikti gali vos keli žmonės pasaulyje.
Taip atrodytų idealus variantas Europos čempionate, bet jam reikia kelių sąlygų. Bene svarbiausia – kad Š. Jasikevičius susitaikytų su antrojo įžaidėjo vaidmeniu. 2003 metų Europos čempiono diriguojamas antrasis lietuvių penketas suteiktų naujų potėpių rinktinės žaidimui, kai į aikštę žengtų sąlyginai silpnesni atsarginiai varžovų krepšininkai. Šaro užsidegimo ir aistros įkvėpti spurtai antrame ir trečiame kėlinukuose gali tapti vienu svarbiausių lietuvių kozirių Panevėžyje ir, tikėkimės, jau tolesniuose pirmenybių etapuose Vilniuje ir Kaune.
Be to, K. Kemzūra intensyvių rungtynių pabaigoje abu savo įžaidėjus galėtų į aikštę leisti kartu, nes iki tobulumo nušlifuotas Š. Jasikevičiaus žudiko instinktas tiesiog privalės būti išnaudojamas.
Tačiau Šaro negalima išvarginti. Idealiausiu atveju šiame čempionate lietuviai sužais net 11 rungtynių, tad 15 minučių vidurkis (toks pat, kaip Stambulo „Fenerbahce“ komandoje) būtų pati tinkamiausia dozė lietuvių auksiniam berniukui. Likusios minutės leis išlaikyti savo autoritetą ir M. Kalniečiui, kuris K. Kemzūros komandoje pernai žydėjo ir aikštėje, ir po čempionato traukdamas „Ant tėvo dalgio ašmenų“.
Dėl įžaidėjo pozicijos bene pirmą kartą per daugelį metų rinktinėje tvyros olimpinė ramybė. Negana to – po Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo čempionato, kuriame lietuviai turėtų du tvirtus atakų organizatorius. Tad vargintis statyti už M. Kalnietį (5 centai už vieną pastatytą litą) ir Š. Jasikevičių (2 centai) kažin ar verta.
Klaustukų lietus
Konkurencija tarp atakuojančių gynėjų K. Kemzūrai šią vasarą garantuos bent kelias bemieges naktis. Paguoda bent ta, kad rūpesčiai – malonūs.
Bukmekeriai mažiausiai abejonių turi dėl dviejų „italų“. Pasak lažybininkų, rinktinės aprangą pirmą kartą po Pekino olimpiados apsivilksiantis Rimantas Kaukėnas gali jaustis visiškai ramus (91 proc. tikimybė patekti į rinktinę), o Bolonijos „Canadian Solar“ atsiskleidęs 23 metų Deivydas Gailius turėtų mėgautis vien galimybe pasitreniruoti su Lietuvos krepšinio žvaigždėmis (90 proc. tikimybė, kad nepateks į 14-uką).
Be „italų“, lieka Tomas Delininkaitis, Martynas Gecevičius, Martynas Pocius ir Renaldas Seibutis. Ketvertas bronzinės Turkijos rinktinės karių, kurių galimybes „Triobet“ vertina visiškai identiškai – 1,25 koeficientas už patekimą ir 3,55 už nepatekimą į rinktinę.
Darant prielaidą, kad K. Kemzūra negalės atsispirti R. Kaukėno patirčiai ir sugebėjimams aikštėje, jam teks su skausmu išlydėti bent vieną iš bronzinių pasaulio čempionato didvyrių.
Daugiausia šansų išlikti šioje konkurencinėje kovoje turi T. Delininkaitis. Viena vertus, jis vienintelis iš ketverto iškilus būtinybei gali užimti atakų dirigento postą, antra vertus, rinktinei būtinai reikia tokio krepšininko, kuris nebijotų imtis iniciatyvos. „Žalgirio“ gynėjas pasižymi kartais sveiku protu nesuvokiamu pasitikėjimu savo jėgomis ir gali paleisti tritaškių salvę vos pakilęs nuo suolo.
Turkijoje didžiausiu atradimu tapusio M. Pociaus šansai priklausys nuo to, kaip greitai seksis sveikti po nugaros operacijos. Ir nuo to, ar per metus neišgaravo K. Kemzūros simpatijos skrajojančiam „Žalgirio“ gynėjui.
Todėl išlikimo kovoje rimčiausiai dalyvaus Vilniaus „Lietuvos ryto“ atstovai – komandą šią vasarą greičiausiai paliksiantis M. Gecevičius ir trejiems metams savo ateitį su sostinės klubu susiejęs R. Seibutis.
Turkijoje K. Kemzūra labai ilgai ir kantriai laukė M. Gecevičiaus blyksnio. „Lietuvos ryto“ lyderis vilčių taip ir nepateisino, o jo žaidimas viso sezono metu buvo labai banguotas. Tai patvirtino ir LKL finalo serija, kai mirtiną dešiniąją ranką turintis snaiperis pernelyg dažnai pasitraukdavo į komandos draugų šešėlį ir sužaidė gerokai blankiau nei pernai.
R. Seibučio sezonas Edirnės „Olin“ komandoje buvo visiška priešingybė. 18,7 taško ir 4 rezultatyvūs perdavimai vienoje stipriausių Europos lygų rodo akivaizdų veržlaus gynėjo žaidimo progresą, tačiau jam trūksta svarbiausio M. Gecevičiaus privalumo – stabilaus pataikymo iš tolimų nuotolių.
Ko labiau reikia rinktinei? Toli gražu ne visada sau progą metimui susikuriančio snaiperio ar veržlaus ir agresyvaus nardymo po krepšiu meistro. Žinant, kad, iškritus L. Kleizai ir J. Mačiuliui, agresijos rezervuaras rinktinėje bus gerokai išsekęs, logiškesnis variantas atrodo R. Seibutis. Bet jis pasižymi panašiais privalumais kaip R. Kaukėnas ir M. Pocius, todėl dėl taktinės įvairovės geresnis pasirinkimas būtų M. Gecevičius. Taip pat nepamirštant ir to, kad „du prieš du“ subtilybes iš rinktinės gynėjų geriau yra perpratęs tik Š. Jasikevičius. Išvada – statyti galima, bet galutinio sprendimo, tikėtina, iki paskutinės akimirkos nežinos ir pats K. Kemzūra.
Lopant spragas
Turkijoje lengvojo krašto puolėjo pozicija buvo didžiausias rinktinės privalumas. L. Kleiza ir J. Mačiulis kartu rinko 28 taškus, 10 atšokusių kamuolių ir 3,2 rezultatyvaus perdavimo. Vien skaičiai neatspindi dviejų puolėjų indėlio, nes veržlumo, lyderio savybių ir juodo darbo gynyboje statistiškai išmatuoti neįmanoma. Pavyzdžiui, kiek procentų atakų per paskutines 5 rungtynių minutes sukdavosi per L. Kleizą?
Šiemet privalumas virto Achilo kulnu. Tokiu pažeidžiamu, kad rinktinės treneriai į treniruočių stovyklą ryžosi pakviesti Artūrą Jomantą. Žaidėją, kuris per LKL finalo serijos 5 mačus sužaidė 23 minutes ir pelnė 8 taškus…
„Artūras yra fiziškai stiprus žaidėjas. Nors jam sezonas buvo sunkus, manome, kad jam pavyks prasibrauti į rinktinę. Man, kaip treneriui, trečias jausmas sako, kad jis norės kovoti rinktinėje“, – per kandidatų sąrašo pristatymą kalbėjo K. Kemzūros asistentas Robertas Kuncaitis. Turėtų įvykti pasaulinio masto stebuklas, kad gerokai sulėtėjęs ir puolimo arsenalo neturintis A. Jomantas patektų į rinktinę – tokiu atveju pastatę litą, praturtėtumėte aštuoniais. Tiesa, A. Jomantui gali padėti tai, kad šioje pozicijoje visiškai nėra konkurencijos. Dėl savo vietos ramus gali jaustis tik tradiciškai rinktinėje kaip liūtas besigrumiantis S. Jasaitis, o Mindaugo Kuzminsko ir Mindaugo Lukauskio kandidatūros verčia suraukti kaktą, o ne nušvisti iš laimės.
Labai tikėtinas scenarijus, kad K. Kemzūra šiemet apskritai daugiau remsis schema „trys maži ir du dideli“, į lengvojo puolėjo poziciją leisdamas fiziškai stipresnius atakuojančius gynėjus, pirmiausia M. Pocių.
Bet lengvųjų puolėjų deficitas leidžia išsaugoti viltis visam trejetui. Jei K. Kemzūra galvoja ir apie ateitį, geriausia kandidatūra būtų M. Kuzminskas (3,2 koeficientas, kad pateks į rinktinę), sezonui artėjant į pabaigą gaudavęs vis solidesnį vaidmenį „Žalgirio“ ekipoje, o birželio mėnesį siautėjęs Trevizo talentų stovykloje. Tačiau jaunajam puolėjui itin nepalankus scenarijus su 12 čempionatui registruojamų žaidėjų. Tai gali pakišti koją ir vienam iš atakuojančių gynėjų, nes K. Kemzūrai gali tekti atkabinti geresnį žaidėją dėl daugiau ūgio ir jėgos „trečiojo numerio“ vietoje.
Laimė ar rūpestis?
Ligšiolinė dėlionė K. Kemzūrai palieka 6 vietas rinktinėje aukštaūgiams (jei bus galima registruoti 14 žaidėjų – red. past.). Visa bėda, kad pasirinkimas vėl, kaip ir atakuojančių gynėjų atveju, yra gerokai didesnis.
Ir bukmekeriai, ir specialistai duoda nukirsti ranką dėl dviejų priekinės linijos žaidėjų – kapitono Roberto Javtoko ir dar vieną solidų sezoną sužaidusio Pauliaus Jankūno.
Kartu pakankamai dideli šansai skiriami į rinktinę po trumpesnių ar ilgesnių pertraukų grįžtantiems veteranams Dariui Songailai, Kšyštofui ir Darjušui Lavrinovičiams, Marijonui Petravičiui.
Bet ar iš tikrųjų tas šešetas turi būti toks? Kaip K. Kemzūrai reikėtų padalyti laiką tarp savo vertę jaučiančių aukštaūgių? Kaip šį sezoną Filadelfijos „76ers“ beveik nerungtyniavęs D. Songaila reaguotų, jei tektų būti dvyliktu ar net keturioliktu žaidėju?
Kiekvienai komandai žūtbūt reikia tokių krepšininkų, kurie mėgautųsi net ir visiškai menku vaidmeniu, nuo suolo mojuotų rankšluosčiais ir neskleistų blogų emocijų dėl nesuteikiamų minučių. Pernykštėje rinktinėje tokiais žaidėjais buvo R. Seibutis ir Martynas Andriuškevičius. Šiemet tokį vaidmenį lengvai galėtų užimti kylančios Lietuvos krepšinio žvaigždės Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas. Ypač gerai vertintinos Vilniaus „Lietuvos ryto“ talento galimybės. K. Kemzūra, pernai pakviesdamas M. Andriuškevičių, parodė, kad nori apsidrausti vidurio puolėjo pozicijoje (ir tai iš dalies pasiteisino, kai traumą patyrė R. Javtokas), o pagrindiniai J. Valančiūno konkurentai bus D. Lavrinovičius ir M. Petravičius. Pirmasis gali būti išnaudotas ir sunkiojo puolėjo vietoje, o antrasis vis neišsikapsto iš traumų liūno.
D. Motiejūnas šiai rinktinei tiesiog negali pasiūlyti nieko substancialaus, nes broliai Lavrinovičiai pasižymi panašiu žaidimo stiliumi ir yra uostę daugiau parako. Artimiausias dešimtmetis priklausys D. Motiejūnui, tačiau šiame čempionate lietuvių misija – patekti į Londono olimpines žaidynes – pernelyg atsakinga, kad rinktinės treneriai užsižaistų su ateities projektais.
