Besiremiant kertiniais jausmais, o ne ideologija, K. Grigaliūnas siūlo permąstyti sąvokas: šeima, laisvė, tėvynė.
„Tai nuoroda į istorinį laikotarpį, tačiau kartu kalbama apie visų laikų bendražmogiškus dalykus“, – paklaustas, kaip galėtų apibūdinti savo instaliaciją „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“, atsakė jos autorius Kęstutis Grigaliūnas. Kūrinys, kalbantis apie patį sunkiausią kankinimą – nežinomybę, kilo apmąstant Lietuvos karininkų šeimų likimus, sugriautus po Rusijos kariuomenės įsiveržimo 1940 metais.
K. Grigaliūno instaliacijoje pristatomas iš archyvų surinktų Lietuvos karininkų (leitenantų, kapitonų, majorų, pulkininkų ir generolų) šeimyninių nuotraukų prieš nelaimes rinkinys. Po kiekviena jų surašyti patirtų represijų faktai. Ant priešingose pusėse esančių sienų eksponuojamos nesusisiekiančios moterų ir vaikų portretų grupės. Kaip ir gyvenime, artimieji pristatomi atskirti. Vyrų, tėvų, mylimųjų – buvusių Lietuvos karininkų – portretai su archyvine medžiaga sudėti į segtuvus. Kūrinio išeities tašku tapo patį menininką giliai sujaudinusi generolo Stasio Raštikio šeimos tragedija.
„Šiais laikais mes galime jausti tik mažą nerimą išsiskirdami su savo artimaisiais, o kaip gyventi, kai net nežinai, kaip mylimi žmonės gyvena, jų nematai“, – retoriškai klausia K. Grigaliūnas.
Instaliaciją, pasak paties menininko, galima skirstyti į tris dalis: sentimentalioji, eksponuojanti nuotraukas, biografinė, kurioje bus pateikti generolų gyvenimo aprašymai, bylos iš KGB archyvo ir simbolinė – prisiminimas apie gyvenusius ir kraupų likimą patyrusius žmones.
„Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“ – monumentalios apimties ir konceptualaus formato instaliacijų ciklo, įvaizdinančio istorinę atmintį, baigiamasis projektas. Kaip ir ankstesniuose paskutinių trejų metų kūriniuose, Kęstutis Grigaliūnas nesirengia būti kaltintoju, o siekia peržiūrėti užslopintas skausmingas patirtis, pabandyti suprasti sunkiai suvokiamus likimus, rasti atleidimo galimybę ir taip atkurti prasmę. Menininko užmojis verčia remiantis kertiniais jausmais, o ne ideologija permąstyti politinių žaidimų iškamšomis tapusias sąvokas: šeima (ryšys), laisvė (galimybė), tėvynė (brangi vieta ir idėja), emigracija (teisė išlikti).
Istorinės praeities įvaizdinimas aktualus visoje K. Grigaliūno kūryboje, pradedant grafikos atspaudais, kalbančiais apie tremtį ir persekiojimus – „Saulę tau nešu ant delno“, „Pavarė į darbus“ (1988 m.), – tęsiant daugianariu kūriniu „Tautiška giesmė“ (2004 m.).
Pastaruoju metu menininkas kuria instaliacijų ciklą, kurį sudaro parodos „Apie MEILĘ: 130 biografijų, 27 portretai, 104 pirštų atspaudai, 754 žmonių veidai“ (skirtas 1944 m. Tuskulėnų masinėms žudynėms, nagrinėja meilės tėvynei temą); „Mirties dienoraščiai“ (1940–1941 m. suimtų ir sušaudytų, nukankintų, mirusių lageriuose politinių kalinių portretinės nuotraukos, padarytos sovietiniuose kalėjimuose) ir knyga „Mirties dienoraščiai“ (2010 m.); instaliacija „1941“ (per 1941 m. pirmuosius masinius trėmimus nukentėjusių žmonių asmeninių albumų nuotraukos, kurios buvo „represuotos“ drauge su jų savininkais). Šis ciklas tiria traumines sovietinio genocido pasekmes žmogaus sielai.
K. Grigaliūno instaliacija atidaroma lapkričio 4 d. Lietuvos dailininkų sąjungos Pamėnkalnio galerijoje ir tęsis iki lapkričio 26-osios.
