Juodojoje rinkoje – organai

Galima derėtis

Kuomet, rodos, virtualioje erdvėje esantis šlamštas nebegali
nustebinti ar išgąsdinti, atsiranda tai, kas šokiruoja – iš krizės
neišbrendantys lietuviai internete deda skelbimus su siūlymais pirkti jų
organus. Jauni ir pagyvenę vyrai bei moterys siūlo, galima sakyti, viską, ką
galima persodinti, išskyrus širdį. Donorystės eilėje laukiantys ligoniai gali už
maždaug 50 – 200 tūkstančių įsigyti inkstą, plautį, dalį kepenų, blužnį, o už
ypatingą kainą – net ir sąnarį.

Medikai tvirtina, kad tokie pagal įstatymus draudžiami
sandoriai Lietuvoje neįmanomi – tiesiog nė vienas chirurgas nerizikuos savo
karjera ir nepersodins pirkto organo. Kriminalistai tikina, kad to nėra buvę ir
veikiausiai nebus. Esą ir nebuvo girdėti, kad kur pogrindyje šundaktario
išpjautas organas būtų išvežtas bei parduotas užsienyje.

Kad pardavėjai nejuokauja, teko įsitikinti ir „Sekundei“.
Panašių skelbimų internete apstu ir juos rasti nesudėtinga. Pirmiausia
pasidomėta, ar organų pardavėjų yra Panevėžio krašte. Teko nusivilti – skelbimų
portaluose mažiausiai trys jauni vyrai pasiskelbę parduodantys inkstus.

Panevėžiečiu Eimantu prisistatęs vyriškis už inkstą prašo 100
tūkstančių litų, Andrius – dvigubai daugiau. Vis dėlto į skambučius vaikinai
neatsiliepė. „Sekundei“ susisiekti pavyko su dvidešimt vienerių metų Ovidijumi,
savo inkstą įkainojusiu 100 tūkstančių litų.

Vaikinas patikino, kad nurodyta kaina – ne galutinė: „Galim
derėtis. Man užtektų ir 80 tūkstančių.“

Už inkstą – verslas

Pirkėja prisistačiusiai „Sekundės“ korespondentei jaunuolis
buvo atviras: už gautus pinigus nori įkurti savo verslą. Pasak Ovidijaus,
negąsdina net tai, kad organų pardavimo sandėriai Lietuvoje yra draudžiami ir už
tai gresia baudžiamoji atsakomybė.

„Žinau, kad tai nelegalu. Nesidomėjau, kas galėtų atlikti tokią
operaciją, pažįstamo gydytojo tikrai neturiu. Be jūsų, man dar niekas
neskambino, esat pirma klientė“, – kalbėjo panevėžiškis.

Vaikinas patvirtino – sandėriui prieštaraujančių artimųjų nėra
ir jis pats neapsigalvos, neišsigąs. Esą jau seniau pasidomėjo apie gyvenimą
teturint vieną inkstą, ir tai esą visai nesudėtinga.

„Nuomonės nepakeisiu. Noriu įkurti savo verslą, atidaryti
firmą, o tam paskolos man tikrai niekas neduos. Artimieji manęs irgi neatkalbės
– aš jau suaugęs, pilnametis, mano žodis paskutinis. Be to, tėvų neturiu – tik
tetą, močiutę ir brolį. Jie viską žino ir man pritaria. Aš pasiruošęs gyventi su
vienu inkstu, žinau, ko atsisakau. Jeigu manim nepasitikit, pinigus galit duoti
ne iš karto, o po visko“, – kalbėjo jaunuolis.

Tiesa, Ovidijus patikino, kad kol kas net savo kraujo grupės
nežino, nė sveikatos nesitikrino. „Bet čia ne problema. Žinau, kad organas turi
tikti, ne bet kam gi inkstą galima įdėti. Susitiksim, pasitikrinsim“, –
ryžtingai dėstė vaikinas.

Daug nepatiklesnė ir uždaresnė buvo trisdešimt penkerių metų
Daiva prisistačiusi plungiškė. Moteris nedaugžodžiavo – apie tokius sandėrius
reikia kalbėti ne telefonu, o akis į akį.

„Pasiryžau parduoti inkstą, o gal ir kitą kam reikalingą
organą, nes reikia pinigų. Savęs nebegaila, gyvenime pasiekiau viską, ką
norėjau. Bet turiu tris vaikus, kuriuos reikia išauginti. Galime susitikti,
pamatysite – esu tvarkinga, negerianti, neturiu kitų žalingų įpročių. Mano
sveikata puiki, tad ir inkstai bus geri“, – kalbėjo „pardavėja“.

Dovanoja savi

Panevėžio apskrities ligoninės Hemodializės skyriaus vedėja
gydytoja nefrologė Marija Sakalauskienė patvirtino girdėjusi apie žmones,
siūlančius pirkti savus organus. Pašnekovės teigimu, tokie sandėriai yra tiesiog
neįmanomi: prekybą organais draudžia įstatymas ir medikai tą puikiai žino, tad
nelegalia transplantacija tikrai neužsiimtų – neprisiimtų atsakomybės, vengtų
rizikos.

„Inkstų persodinimas yra sudėtinga operacija, Lietuvoje ji
atliekama tik Vilniuje ir Kaune. Rasti donorą nėra taip paprasta – turi atitikti
tam tikri ligonio ir donoro organų genetiniai tipai, iš penkių – mažiausiai
trys. Be to, reikia gerti vaistus, kad organizmas organo neatmestų, kad inkstas
po operacijos lyg rakštis neišpūliuotų. Taip – su vienu inkstu gyventi galima.
Jei jis visiškai atlieka savo funkcijas, nereikia net laikytis kažkokio
specialaus režimo ar save apriboti. Būna, kad vieną inkstą žmonėms išpjauna dėl
vėžio arba jis tiesiog neišsivysto nuo gimimo, o žmogus to net nežino ir
geriausiai gyvena. Ir moterys su vienu inkstu vaikelius gali išnešioti Vis dėlto
rizika būna didesnė“, – kalbėjo M.Sakalauskienė.

Gydytoja patvirtino, kad inkstą gali dovanoti artimam žmogui
giminaitis ar sutuoktinis. Tačiau tokiu atveju reikalaujama giminystės ryšius
įrodančių dokumentų. Esą kažkaip apeiti šį reikalavimą būtų tikrai
sudėtinga.

„Daug lengviau donorą rasti tarp giminingų asmenų nei tarp
svetimų. Panevėžyje apstu pavyzdžių, kad motina vaikui, brolis sesei duoda
inkstą. Tačiau yra ir du nustebinę atvejai – du vyrai inkstus dovanojo savo
žmonoms. Matyt, taip buvo likimo lemta“, – sakė Hemodializės skyriaus
vedėja.

Nėra garantijos

Pasak M.Sakalauskienės, sunkiai įsivaizduojama, kad organą
kokiame rūsyje galėtų išimti medikas ir jį išgabenti parduoti į užsienį. Esą
tokių operacijų atlikti „karo lauko ligoninės“ sąlygomis neįmanoma
techniškai.

„Mane tokie skelbimai ir svarstymai šokiruoja. Susidaro
įspūdis, kad žmonės gyvena ir mąsto lyg viduramžių gyventojai. Gaila, kad tiek
mažai težinoma apie donorystę. Nesuprantu, ką organų pardavėjai galvoja.
Sveikatos už jokius pinigus nenusipirksi ir tai nėra vien tik sparnuota frazė.
Organai – ne toks turtas kaip kad namas ar šaldytuvas, kurį nusipirksi ir
turėsi. Niekas negali garantuoti, kad po operacijos inkstas prigis ir nebus
atmestas. Yra buvę, kad jau inkstas prigyja, ima funkcionuoti, o organizmas vis
tiek jį atmeta. Kartą ant operacinio stalo inkstas iš karto buvo atmestas.
Organų pardavimo-pirkimo sandėris tiesiog neturi garantijos, jis yra
nelogiškas“, – tvirtino gydytoja nefrologė.

Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Donorystė“
prezidentas Arminas Bartkaitis užtikrino, kad organų pardavimo-pirkimo sandėrių
nebuvo ir negali būti. Priežastis labai paprasta: tiesiog neatsirastų
pirkėjų.

„Ar jūs matėte nors vieną skelbimą – perku organą? Tokių net
nėra. Tie, kurie serga, įprastai turi labai mažai pinigų arba jų visai neturi.
Jie tiesiog net ir neišgalėtų mokėti tokių sumų. Esu įsitikinęs – taip
nusikalsti net ir nenorėtų“, – sakė pašnekovas.

Prekyba neįmanoma

A.Bartkaičio teigimu, net įteisinus organų pirkimą, Lietuvoje
tokie sandėriai vyktų vangiai. Pirmiausia dėl to, kad mūsų šalyje yra per mažai
gyventojų.

Plačiau skaitykite 2009 m. lapkričio 9 d.
“Sekundėje”

Justė BRIEDYTĖ

Nuotr. Skelbiasi tik pardavėjai. Krizės
prispausti Lietuvos gyventojai ryžtasi parduoti inkstą, plautį, kepenis ar
sąnarį. Vis dėlto donoro laukiančiųjų skelbimų nėra – pirkti sveikatos
sergantieji nedrįsta.