Yoshi komiksų piešimo dirbtuvės.
Kas dar įsivaizduoja, kad „nueiti į parodą“ reiškia ilgą ir tylų pasivaikščiojimą po kokią nors galeriją, turėtų pagalvoti dar kartą apsilankę Jono Meko Vizualiųjų Menų Centre. Jau antrą savaitę čia vykstantis projektas-paroda „PRO-“ įrodinėja, kad paroda gali būti nuolat kintantis konstruktas, o ne statiška ekspozicijų erdvė.
Parodos kuratorė Ingra Miler pasakoja, jog idėja surengti parodą kelių jaunų menininkų galvose sklandė kone metus. Visų tikslas buvo vienas – susiburti ir sukurti tai, kas patiktų ir jiems, ir lankytojams. Jauni, tarptautinės patirties ragavę, tarpdiscipliniškai dirbantys meno kūrėjai, specialiai šiai parodai kūrė darbus ir galvojo, kaip pavadinti tai, ką jie daro: darbai įvairių technikų, pateikimų, skleidžiamų pranešimų. Tada į galvą jiems atėjo priešdėlis „pro“. Pasak I. Miler, jis nepasako jokio konkretaus žodžio, neturi vienos prasmės. Visai kaip ir jų projektas.
Kartu su I. Miler ir kitu menininku Jonu Olšausku pasivaikščiojome po parodą. Vienoje jos erdvių rodomas Andrėjos Šaltytės videoperformansas „Kas vyksta šalia drobės“. Pirmame ekrane matyti salė ir prie molbertų išsirikiavę tapytojai, judantys pagal priekyje šokančios merginos komandas. Modernaus šokio judesius atliekantys dailininkai tuo pačiu ir piešia. Kitame ekrane vaizdas panašus – tik erdvė atvira, menininkai juda ir piešia ant pievos, jų priešakyje – aerobikos trenerė. Pati menininkė apie savo kūrinį pasakė tik tiek: „Kaip sportininkai ruošdamiesi varžyboms kasdien treniruoja savo kūną, taip tapytojai ruošiasi tapyti paveikslą“. I. Miler ir J. Olšauskas dalijasi patirtimi, jog kartais kai kurie jų mokytojai bei dėstytojai taip pat į kūrybinį procesą „integruodavo“ įvairius dalykus. Pavyzdžiui, klasikinę muziką.
Parodos salės kampe įtaisytas Antano Stančiaus darbas „Pro šalį“. Iš tiesų, kad jis suveiktų – reikia praeiti pro šalį, tuomet sureaguoja judesio davikliai ir raudonomis raidėmis užsidega du užrašai: „simuliakras“ ir „simuliacija“. Autoriaus nuomone, vadovaujantis socialinio modeliavimo teorija, tiek vaikai, tiek suaugę igyja nuostatas įsisavinę emocines reakcijas, naujus elgesio tipus bei modelius kopijuodami televizijos ar kino herojus. A. Stančius teigia, jog jo kūrinio tikslas nėra „sukurti“ žmogų su iš anksto numatytomis elgesio normomis. Kampe įtaisydamas savo darbą, menininkas tarytum sako, jog ir visuomenė, skatinama elgtis pagal bendrus elgesio modelius, yra spiečiama į kampą. I. Miler teigia, kad A. Stančiaus kūrinys – tai vienas iš pavyzdžių, kuomet menininko darbas yra interaktyvus – be judesio, be žiūrovo jis neveikia.
Kartais net apgailėtiną visuomenės požiūrį į meną Lietuvoje be platesnių komentarų vaizduoja Boženos Miežonis darbas „Paroda“. Priėję prie „Parodos“ matome tik kėdę ir ant jos padėtus du šalies dienraščius. Juose apibraukti du skelbimai, kuriuose išspausdintas tas pats tekstas: projekto kuratoriai kviečia dalyvauti parodoje ir eksponuoti objektą, kuris skaitytojo nuomone yra vertas galerijos erdvės. Skelbime pabrėžta, jog eksponuojami darbai bus „tikras visuomenės meno supratimo atspindys“. I. Miler tarsteli, jog nė vienas meno kūrinys pateiktas nebuvo.
Menininkas Denisas Kolomyckis parodoje rengia autorines dirbtuves ir pristato tris performansus. Nesudalyvavusieji juose ir nepamatę gyvai, gali išvysti vaizdo įrašus. Pavyzdžiui, kaip parodoje vyko „Muilo opera“ ir du operos solistai vaizdavo miniatiūrą iš virtuvės, kurioje virė muilą. I. Miler su J. Olšausku šypsosi – performanso metu parodoje sklandė tikras ir „švarus“ muilo kvapas. Šalia ekrano padėtas performanso rezultatas – didelis apvalios formos muilo gabalas. Kiti du D. Kolomyckio performansai – „Transgresinis šokis“ ir „This is a political Dance“ (Tai – politinis šokis). Į pastarąjį, kuris vyks šiandien, pakviesti ir visi Seimo nariai. I. Miler su J. Olšausku spėlioja, kiek iš jų išdrįs ateiti ir pasižiūrėti į politinį šokį, kurį neretai šoka ir patys.
Julijos Zubavičienės darbas „TUKAS IR AŠTAS“ kviečia parodoje sukurti autoportretą, jį įamžinti ir taip tapti parodos dalimi. Iš įvairiaspalvių detalių – trikampių, kurie atrodo tarsi sukarpytos fotografijos, ant magnetinės lentos reikia sudėlioti save atspindinčią figūrą – portretą. Baigus darbą galima pasinaudoti ekspozicijos salėje stovinčiu fotoaparatu, portretą įamžinti ir nepamiršti segtuve pažymėti savo elektroninio pašto adresą. Parodai pasibaigus, menininkė surinks visą medžiagą ir sudarys elektroninį katalogą su įvairiais autoportretais, tame tarpe ir savo pačios, bei atsiųs visiems, užsirašiusiems segtuve.
Daugiau darbų, eksponuojamų parodoje galima pamatyti iki birželio 8 d. I. Miler ir J. Olšauskas pasakoja, jog svarbiausia, kad atėjęs lankytojas būtų įtraukiamas į parodos veiksmą, diskusiją, pats taptų jo dalimi. „PRO-“ vyksta ir atviros, autorinės dirbtuvės (komiksų paišymo, tapybos tušu/kaligrafijos ir koliažo, performanso), paskaitos, susitikimai.
Kiti projekte – parodoje„PRO-“ savo darbus pristatantys menininkai: Akvilė Misevičiūtė, Aistė Goda Viršulytė, Andrėja Šaltytė, Gabrielė Gervickaitė, Gintarė Vadeikytė, Ingra Miler, Jonas Olšauskas, Yoshi, Simonas Kuliešis. Projektą – parodą kuruoja Gabrielė Gervickaitė, I. Miler, Urtė Staniulionytė.
