Atvėrė naują erą
Vyriausiosios socialinės draudimo valdybos įstatymu prieš 80 metų buvo padėti pagrindai dabartinei „Sodrai“. Garbingą jubiliejų Panevėžio miesto „Sodros“ skyrius paminėjo tyliai, be pompastikos ir garsių pareiškimų.
Nedaug kas žino, kad 1926-aisiais kovo 23-iąją tuomečio Lietuvos prezidento A.Stulginskio pasirašytas įstatymas atvėrė naują erą šalies socialinio draudimo srityje. Apdraustieji įgijo teisę į gydymą, nustatytą atlygį įvykus nelaimingam atsitikimui darbe.
„Per šešiolika nepriklausomybės metų „Sodros“ biudžetas išaugo 8-9 kartus. Prognozuojama, kad šiais metais jis bus rekordinis ir priartės prie 7 milijardų ribos“, – teigė „Sodros“ Panevėžio skyriaus direktorė Gražina Ščerbickienė. Per šių metų sausį ir vasarį Panevėžio skyriaus pajamos planą viršijo 4 mln. litų. Didžioji dalis – apie 70 proc. pajamų skiriama pensijoms.
„Planuojame, kad vidutinė senatvės pensija iki 2009 m. sausio 1 d. pasieks 650 litų“, – prognozavo „Sekundės“ pašnekovė. Jos nuomone, socialinio draudimo sistema visuomet buvo labai svarbi. „Socialiniai įstatymai nuolat tobulinami, stengiamasi atsižvelgti į visų socialinių grupių reikmes“, – sakė G.Ščerbickienė.
Pasigedo humanizmo
Darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus viršininko pavaduotojo Juliaus Beinorto nuomone, ano meto socialiniai įstatymai buvo tikras darbuotojų ramstis. „Kol sugrįš darbingumas, nukentėjusiam žmogui buvo skiriama pensija, mokama iš draudimo kasos. Jam buvo teikiama medicinos pagalba, jis buvo aprūpinamas vaistais, netgi ramentais, akiniais, protezais, be to, šie reikmenys būdavo kasų sąskaita taisomi ir atnaujinami“, – pasakojo J.Beinortas.
Prieš 80 metų praradęs darbingumą darbuotojas gaudavo trijų ketvirtadalių atlyginimo pensiją, socialinis draudimas rūpinosi ir sužalotojo šeima.
„Didžiausias pranašumas – jei žmogus tapo apdraustuoju, kartu su juo teisę į draudimą įgydavo šeima – žmona, vaikai, tėvai, broliai ir seserys“, – pirmųjų socialinio draudimo įstatymų pranašumą pabrėžė J.Beinortas. Pasak jo, įstatymas palengvino menkas pajamas turinčiųjų gyvenimą, nes socialiniu draudimu buvo draudžiami uždirbantieji iki 1000 litų. Draudimo tarifai skyrėsi pagal uždarbį – nuo 0,6 iki 6 proc. algos.
„Į akis iš karto krinta vienas dalykas – ano laiko įstatymai buvo humaniškesni, nors ir gyventa „biednystės“ laikais“, – mano inspekcijos viršininko pavaduotojas. Lygindamas prieš 80 metų sukurtus įstatymus su dabartiniais J.Beinortas pastebėjo ir daugiau senųjų teisės aktų pranašumų – antai 1925-aisiais darbo inspektorius turėjo teisę tiek dieną, tiek naktį užeiti į bet kokią įmonę, įstaigą, darbininkų butus ir galėjo bausti nusikaltusius asmenis 25-500 litų baudomis (tais laikais didžiule pinigų suma).
„Darbo inspektoriai tvirtindavo įmonių darbo taisykles, spręsdavo konfliktus, darbininkų kompensacijų klausimus“, – pasakojo Darbo inspekcijos atstovas. „Lygindamas ano meto ir dabartinius įstatymus turiu apgailestauti, kad visuomenė mažai žino, ką jai duoda ir garantuoja socialinis draudimas. Ypač mažai žinių turi jauni darbuotojai“, – teigė J.Beinortas. Jis mano: žmogui reikia aiškiai pasakyti: jo ateitis priklauso ne nuo valdžios gerumo, o nuo tų, kurie dabar dirba, mokesčių.
Per pokalbį apie socialinių įstatymų evoliuciją neišvengta šių dienų aktualios temos – algų vokeliuose. „Kai atlyginimai taip mokami, darbuotojai praranda dalį socialinio draudimo teikiamų galimybių. Štai pensininkai šurmuliuoja, kad valdžia jais nesirūpina. Norisi paklausti: „Ar tavo vaikai tikrai rūpinasi savimi ir tavimi?“ – svarstė inspekcijos viršininko pavaduotojas. Jis pasigenda ir socialinių įstaigų darbo koordinacijos. „Dauguma jų priklauso tai pačiai ministerijai, tačiau tarp įstaigų nėra gerų ryšių – nei informacijos, nei atsiskaitymo“,–mano J.Beinortas.
Nėra ko lyginti
„Ano meto Ligonių kasų įstatymų su dabartiniais nėra ko ir lyginti“, – įsitikinusi Panevėžio teritorinės ligonių kasos ekspertizių ir audito skyriaus vedėja Regina Venckienė. Pasak jos ir diskusijoje dalyvavusių kolegių – direktoriaus pavaduotojos Almos Čiplienės bei administracinio skyriaus vedėjos Astos Levickienės, tuo metu Ligonių kasų paslaugomis tesinaudojo vos 3-4 proc. visų šalies gyventojų. Tad daugumai jų nemokama medicina buvo praktiškai neprieinama.
Apdraustieji buvo vadinami Ligonių kasos nariais. Jie ir jų šeima turėjo teisę į būtiniausią stacionarią, ambulatorinę pagalbą. Buvo mokamos ir gimdymo pašalpos – 50 litų. Ligonių kasos mokėjo ir laidojimo pašalpas, jos savo lėšomis steigė sanatorijas, ambulatorijas. „Tačiau visa tai negalima lyginti su dabartiniais laikais. Ambulatoriškai dažniausiai gydydavo užkrečiamąsias ir kvėpavimo takų ligas, o stacionare – pilvo organų. Dabar – naujos technologijos, pagydomos sudėtingiausios ligos“, – teigė R.Venckienė. Tiesa, ligoniai visada turi pretenzijų, jei už vieną ar kitą procedūrą tenka susimokėti iš savo kišenės, tačiau Ligonių kasų atstovės pabrėžė, kad nė vienas susirgęs žmogus nepaliekamas be dėmesio, o būtinoji pagalba teikiama net tiems, kurie dėl įvairių priežasčių nėra apsidraudę.
„Išvykę dirbti į užsienį lietuviai jau spėjo palyginti ir įvertinti mūsų mediciną. Dauguma jų, ypač iš Anglijos, gydytis parvyksta į gimtinę. Ir ne tik dėl to, kad čia pigiau. Kai kuriose šalyse nieko nestebina, kai mediko apžiūros tenka laukti 6 valandas“, – pasakojo A.Levickienė.
Ligonių kasų atstovės, paklaustos, ar socialines paslaugas teikiančių įstaigų darbe nepasigenda koordinacijos, prabilo apie medikams gana aktualią problemą. Šaltuoju metų laiku ligoninių stacionarai virsta laikinomis prieglaudomis žmonėms, kurie čia tikisi šiltai, ramiai ir sočiai peržiemoti. Ne tiek gydymo, kiek tėvų rūpesčio reikia ligoninių infekciniuose skyriuose žiemą gulintiems vaikams – juos kamuoja peršalimo ligos, nes namuose šalta. Medikams tenka rūpintis ir elgesio sutrikimų turinčiais nepilnamečiais, kurie patenka į ligonines, kai su jais nebepajėgia susitvarkyti nei tėvai, nei pedagogai, nei policija. „Manau, kad kai kuriais atvejais reikalinga daugiau socialinė, o ne medikų pagalba“, – teigė R.Venckienė.
„Racionaliausia – rūpintis savo sveikata. Nesvarbu, kokia liga būtų, ji – didelė nelaimė“, – sakė A.Čiplienė. Ligonių kasos ją gali palengvinti, jei žmogus apsidraudęs. „Neapdraustųjų – labai nedidelė dalis. Valstybė pasirūpina bedarbių, nepilnamečių, neįgaliųjų, auginančiųjų vaikus draudimu. To nebuvo prieškario Lietuvoje“, – apibendrino A.Levickienė.
Rasa ŠOŠIČ
A.Repšio nuotr. Darbo inspekcijos viršininko pavaduotojo J.Beinorto nuomone, „Sodros“ pagrindu tapęs 1926-ųjų įstatymas buvo humaniškesnis ir labiau rūpinosi apdraustaisiais.
