Praeities nostalgija
Minint Juozo Miltinio dramos teatro septyniasdešimtmetį
susirinko buvę ir esami jo darbuotojai, prisimintos džiugios ir skausmingos
akimirkos, atidengtos aktorių atminimo lentos. Naujasis teatro vadovas Romualdas
Vikšraitis į renginį atėjusiems buvusiems teatro darbuotojams įteikė po gėlę.
„Septyniasdešimt metų J.Miltinio dramos teatras vykdo misiją, todėl nenuostabu,
kad jis gali pavargti. Tačiau reikia žengti į priekį“, – kalbėjo vadovas.
Pasiūlęs už garbingą teatro jubiliejų pakelti taures šampano,
R.Vikšraitis juokavo, kad ryte gerti yra aristokratiška.
Į renginį susirinkę senieji artistai, scenos darbuotojai
neslėpė, kad ilgisi buvusio teatro. Sentimentaliai nusiteikusieji prisipažino,
kad savo simpatijas atiduoda senojo teatro dvasiai.
„Dabar viskas kitaip. Anksčiau teatras buvo mažesnis, tad
galimybės – ribotos. Dabar kur kas daugiau artistų, didesnės patalpos –
didžiulis skirtumas. Tačiau man labiau patiko senasis“, – prisipažino teatro
dailininkas dekoratorius Vilius Vingėlis.
Liaupsino teatro įkūrėją
Aktorius Algirdas Romualdas Paulavičius savo pasakojimu
susirinkusiuosius nukėlė į pradžių pradžią, negailėjo gražių žodžių teatro
įkūrėjui Juozui Miltiniui.
„1940 metais, kai buvo gautas įsakymas organizuoti dramos
teatrą Panevėžyje, J.Miltinis priimtas į darbą kaip aktorius, turintis teisę
režisuoti. Tikrasis teatro įkūrėjas yra Juozas Miltinis“, – kalbėjo
A.R.Paulavičius. Su J.Miltiniu pradėjo dirbti jo pasikviesta komanda iš
Kauno.
„Džiaugiuosi, kad paminėti jubiliejaus susirinko žmonės, su
kuriais patyrėme daug džiaugsmo, su kuriais verkėme, pūdą druskos valgėme,
įvairiausius Lietuvos kampelius aplankėme. Buvo labai gera kūrybinė dvasia“, –
sentimentaliai kalbėjo aktorius.
Jis pabrėžė, kad Maestro buvo labai tolerantiškas ir atlaidus.
Nusitęsdavo eilės
Prieš kurdamas teatrą J.Miltinis, pasak A.R.Paulavičiaus,
važiavo į kelis Lietuvos miestus – ieškojo vaidybinio meno įstaigai
tinkamiausios vietos.
„Įkurti teatrą mieste, kuriame jo niekada nebuvo, – reikšmingas
įvykis. J.Miltiniui labiausiai tiko Panevėžys. Kai kas nors sakydavo, kad
Panevėžio J.Miltinio dramos teatras, jis visuomet pataisydavo, kad ne Panevėžio
dramos teatras, o dramos teatras Panevėžyje“, – prisiminė A.R.Paulavičius.
Maestro, įdėjęs daug darbo, pats buvęs labai atsakingas, pasak
aktoriaus, to reikalavo ir iš kitų.
„J.Miltinis, pamatęs dabartinį teatrą, veikiausiai nusijuoktų,
o gal kaip tik ką kritiškai pasakytų. Gal ištartų: mano teatriukas turėtų būti
kitoks“, – spėliojo teatro įkūrėją gerai pažinojęs aktorius.
A.R.Paulavičius pasakojo, kad pirmaisiais teatro atsiradimo
metais į jį plaukdavo minios žiūrovų, visi netilpdavo. Norėdami patekti į
spektaklį, žmonės ateidavo vos prašvitus, stovėdavo eilėse, kad, atidarius kasą,
dar gautų bilietų.
„Į teatrą važiuodavo svečiai iš Maskvos, kritikai, aukštus
postus užimantys kitų miestų atstovai. Būdavo tiek norinčiųjų, kad prie teatro
nusidriekdavo eilės. Panevėžio gyventojai tuomet net partijos komitetui rašė
skundą, kad jiems nėra galimybių patekti į teatrą. Buvo nutarta, kad turi būti
papildomi spektakliai, skirti tik panevėžiečiams“, – kalbėjo aktorius.
A.R.Paulavičius pabrėžė, kad tie žmonės, kurie dirbo senajame
teatre, negailėjo savęs, to paties palinkėjo ir dabartiniams darbuotojams.
„Linkiu jums kūrybinės sėkmės. Reikia norėti daug, tačiau
reikia ir galėti, to ir linkiu – galėti ir norėti“, – sakė aktorius.
Plačiau skaitykite 2010 m. lapkričio 19 d. „Sekundėje“.
Vaida REPOVIENĖ
P. Luko nuotr. Priminė. A.R.Paulavičius
negailėjo gražių žodžių J.Miltiniui.
