Neseniai nustebino Panevėžio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovės požiūris į socialinės rizikos šeimų vaikus: „Aišku, vaikai gali augti tokiomis sąlygomis. Pamiškėje net auga, kas ten blogai? Nešvaru? Utėlės? Eina vaikai į mokyklą, tai kas ten blogai?“ Toks atsainus požiūris į vaikus iki šiol niekam stipriai nebuvo užkliuvęs, nors valdininkė dirbo daugiau nei 20 metų. Viešumoje atsiskleidus jos profesinėms ir etinėms nuostatoms, ji perkelta į žemesnes pareigas, bet toliau bus vyr. specialistė, t. y. „rūpinsis“ ne savo valia į ekstremalią padėtį patekusiais vaikais.
Šios valdininkės ir jos įstaigos šiurpą keliantis empatijos vaikams trūkumas priverčia susimąstyti ir apie mūsų, kaip bendruomenės, problemą. Kodėl Lietuvoje vaikų, augančių socialiai rizikingose šeimose ar globos namuose, yra daugiau nei kitose ES šalyse ir ką mes visi, būdami tos pačios bendruomenės dalis, darome, kad visi nepilnamečiai turėtų geresnes sąlygas užaugti visaverčiais ir atsakingais piliečiais? Naivu manyti, kad jie nėra mūsų problema. Juk po kelerių metų jie bus mūsų darbuotojai ir bendradarbiai arba, blogiausiu atveju, bus išlaikomi iš mūsų visų mokamų mokesčių, skiriamų socialinėms pašalpoms, kalėjimams ar psichologo pagalbai.
Pirmiausia reikia reformuoti valstybės institucijas. Tikrai įmanoma surasti žmonių, kurie savo pareigas atliktų ne tik dėl jiems mokamos algos, bet ir iš pašaukimo. Reikia pagaliau rasti geresnių tarpinstitucinio koordinavimo būdų, kad konkretaus vaiko likimo nesumaltų anoniminė biurokratinė mašina.
Tačiau be mūsų, kaip bendruomenės, pagalbos valstybės institucijos niekada nesugebės išspręsti visų bėdų. Bendruomeniškumo ir užuojautos vienas kitam trūkumas Lietuvoje yra didžiulė problema. Ne tik šis įvykis, bet ir komentarai interneto portaluose („kodėl tokie veisiasi?“ ar „vaikai, pratę viską gauti be jokių pastangų, niekada nedirbs, tik gimdys vaikų pulkus ir kels reikalavimus…“) labai gerai parodo nemažos dalies žmonių požiūrį į vienas kitą. Mūsų jautrumui ir solidarumui ugdyti nepadeda ir žeminantys viešai kartojami epitetai kaip „runkeliai“, „bomžai“ ar „parazitai“. Juk tokius nurašyti kur kas lengviau, nei prisiimti atsakomybę ir jiems padėti.
Kitose šalyse didelę dalį bendruomenių problemų padeda spręsti nevyriausybinės organizacijos ir savanoriai. Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų yra, tačiau keliolika ar net keliasdešimt kartų mažiau nei išsivysčiusiose valstybėse. „Legatum“ instituto duomenimis, vos daugiau nei 10 proc. lietuvių savanoriavo per pastarąjį mėnesį. Štai JAV į bendruomenės veiklą be atlygio įsitraukia beveik 45 proc. gyventojų. Jaunimas tokios veiklos imasi dažniau – 41 proc. 18–29 metų žmonių savanoriauja net kelis kartus per mėnesį. Kodėl jaunimas Lietuvoje skiriasi nuo bendraamžių amerikiečių? JAV savanorystės kultūra ugdoma nuo pat mažens. Jau pradinukus tėvai kelis kartus per savaitę vežioja į bendruomenės centrus, bibliotekas ar kitas vietos organizacijas. Paskutinėse mokyklos klasėse savanorystė yra privaloma, o nevyriausybinių organizacijų vadovų rekomendaciniai laiškai yra svarbi dalis priimant jaunuolius į universitetus.
Be mūsų, kaip bendruomenės, pagalbos valstybės institucijos niekada nesugebės išspręsti visų bėdų. Bendruomeniškumo trūkumas Lietuvoje yra didžiulė problema.
Esmė tokia, kad, jau nuo mažens bendraudami su įvairiausiais žmonėmis ir įsigilindami į jų gyvenimo aplinkybes, vaikai ir jaunuoliai įgija tvirtesnį vertybinį stuburą ir išsiugdo asmeninės atsakomybės už savo bendruomenę jausmą. Todėl, kitaip nei dažnai manoma Lietuvoje, niekinančių etikečių klijavimas savo bendruomenės nariams nelaikomas geru tonu ne dėl korektiškumo, o todėl, kad tokie terminai skaldo visuomenę ir formuoja klaidingą nuomonę, kad vieni žmonės iš prigimties geresni už kitus. Ypač kai kalbama apie vaikus. Kitaip tariant, toks požiūris kenkia ne tik tiems, kurie yra niekinami, – jis neigiamai veikia visus.
Mes žinome Lietuvą kamuojančias opias socialines problemas: vienas didžiausių pasaulyje savižudybių skaičius, aukščiausias Europoje įkalintų žmonių skaičius, daugiausia Europoje vaikų, augančių globos namuose ar asocialiose šeimose. Neseniai pasirodžiusioje apklausoje iš Lietuvos išvažiavę emigrantai kaip pagrindinę priežastį apsispręsti grįžti nurodė psichologinį klimatą, didesnę toleranciją ir pagarbą žmogui. Tačiau ir toliau klaidingai tikime, kad dėl visko kalta valdžia ar pinigų trūkumas. Labai norėtųsi tikėti, kad šis Panevėžio epizodas bus paskata pradėti keistis nuo savęs ir privers valstybės institucijas pagaliau konstruktyviau galvoti apie ilgalaikius sprendimus, kurie paskatintų mus visus įsitraukti į darnios bendruomenės aplink save kūrimą.
