(I. Rekštytės nuotr.)
Vėjas pirmasis atidengė plokštę su J. Vaičiūnaitės eilėmis.
Plaka vėtra Moniuškos paminklą
Žalvarinę pajuodusią kaktą
Jeigu bokštai baltieji palinktų
Su manim pakalbėti šią naktį?
Tokie Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio žodžiai nuo šiol pasitiks kiekvieną, ieškantį ramybės Šv. Kotrynos bažnyčios prieglobstyje. Ant Stanislovo Moniuškos skverelio sienos nuo šiol kabos skėtis su ant jo nutūpusia lakštingala, kaip minėjo skulptūros autorius Henrikas Orakauskas, pašventinantis ir apsaugantis erdvę. Ir ne tik nuo šalto lietaus, bet ir nuo blogų žmonių.
Praėjus dešimtmečiui nuo poetės J. Vaičiūnaitės mirties, jos poezija vis dar sklando Vilniaus skveruose, ilsisi ant jo stogų, sliuogia lietvamzdžiais ir kolonomis. J. Vaičiūnaitės eilės neatsiejamos nuo Vilniaus. „Ji vis sakydavo – „žiūrėk“! Tas jos „žiūrėk“ padėdavo pamatyti jos matymu. Jei ne Judita, nebūčiau pamatęs Kotrynos. Vis praeidavau pro šią bažnyčią į ją nežiūrėdamas“, – atsiminė J. Vaičiūnaitės kaimynas, poetas Marcelijus Martinaitis.
S. Moniuškos skverelis poetei turėjo ypatingą reikšmę. Čia ji ateidavo ieškoti ramybės rašymui, ilsėdavosi laukdamasi dukros, mokė vaikščioti anūkę. J. Vaičiūnaitės bičiulė Aušra Marija Sluckaitė – Jurašienė šią jaukią, intymią erdvę pavadino poetės šviesos ir ramybės sala, o šv. Kotryną – gyvenimo metafora.
Per savo kūrybinę karjerą J. Vaičiūnaitė išleido per dvi dešimtis knygų. Ji viena pirmųjų lietuvių poečių apdainavusi ne kaimą, o miestą. Priešingai, nei daugeliui jos ir ankstesnės kartos rašytojų, miestas jai neatrodė atšiaurus ir sumenkinantis individualumą, bet jaukus, gyvas, romantiškas.
Poetės darbuose aiškiai juntama miesto kultūros svarba. J. Vaičiūnaitės kūryba vientisa nuo pirmųjų knygų, eilėraščių ir pjesių vaikams iki paskutiniojo eilėraščių rinkinio „Debesų arka“. Pastaroji knyga 2000 metais buvo apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos premija. J. Vaičiūnaitė 1978 metais paskelbta „Poezijos pavasario“ laureate, pelnė Baltijos Asamblėjos, Vilniaus miesto literatūrinę premiją ir daugiau kitų apdovanojimų.
„Mano gyvenimas perregimai matomas iš poezijos“, – yra pasakiusi J. Vaičiūnaitė.
Užklydusius į S. Moniuškos skverelį pasitiks ne tik paminklas poetei atminti, bet, kaip sakė skulptorius H. Orakauskas, ženklas. Poezijos, ramybės ir Vilniaus.





