Joninės, neseniai buvusios Jonų ir Janinų, jų draugų,
giminių ir pažįstamų švente, nuo pernai tapo visos tautos. Trumpiausią vasaros
naktį kūrenami laužai, plukdomi vainikėliai, ieškoma paparčio žiedo, buriama.
Neretai Joninių proga organizuojami didžiuliai renginiai su populiariausiais
dainininkais, atrakcijomis, pramogomis, linksmybėmis ir vaišėmis iki paryčių.
Šiemet šventė žada būti dar įspūdingesnė, nes nusistovėjo puikus oras, Joninės
sutapo su savaitgaliu. O kokios vardynos gali būti be didžiųjų šios šventės
kaltininkų – Jonų ir Janinų. Šią savaitę „Sekundės“ dienraštis surengė akciją ir
sudarė galimybę varduvininkams dienraštį kitiems metams užsisakyti pigiau. Tuo
jau pasinaudojo daugiau kaip trys šimtai dienraščio skaitytojų. Juos ir kitus
Jonus, Janinas bei visus panevėžiečius „Sekundės“ kolektyvas sveikina
vienos iš gražiausių vasaros švenčių proga, linki stiprybės, geros sveikatos,
pakantumo vienas kitam ir pilnų aruodų.
Švęsdavo ir sovietmečiu
Redakcijos surengta akcija pasinaudojęs ir prieš Jonines kitiems metams „Sekundę“ užsiprenumeravęs Parko gatvėje gyvenantis Jonas Vašinskas tvirtino nuo pat dienraščio įkūrimo esantis nuolatinis jo skaitytojas. Pasak panevėžiečio, akcija – tai lyg ir pirmoji dovana vardadienio proga.
„Senelis buvo Jonas ir vienam sūnui tokį pat antrą vardą daviau krikštydamas, – sakė J.Vašinskas. – Kiek prisimenu nuo vaikystės, senelio su vainikais ateidavo pasveikinti kaimynai ir draugai. Jonines švęsdavau ir sovietiniais laikais, švenčiu ir dabar. Dar sovietmečiu per Jonines teko į Daugpilį vežti Statybos tresto šokėjus. Didžiulė šventė buvo. Jokios priespaudos nesijautė“.
Ponas J.Vašinskas sakė kilęs iš Suvalkijos, jis gimęs sausį, tad vardynos – gerokai įspūdingesnė šventė. Gimtadienį kai kas ir pamiršta, o sulaukus vardo dienos sveikina netgi mažiau pažįstami. Ponas Jonas ir jo sūnus Donatas džiaugėsi, kad viena gražiausių vasaros švenčių pripažinta valstybine. Jų nuomone, ateityje Jonukų ir Janyčių turi daugėti. Beje, J.Vašinskas teigė savo vardo nesureikšminantis. Anot jo, lygiai toks pat dėmesys turi būti rodomas Antanams, Petrams, Onoms, Kazimierams ir kitiems senųjų vardų savininkams.
Pasigesta vainikų
Statybininkų gatvės gyventojas Jonas Seikulis teigė, kad anksčiau Joninės būdavo įspūdingesnės. Kaime gyvenęs vyriškis pasakojo, kad tuomet susirinkdavo vietinis jaunimas ir pindavo vainikus. Dabar, pasak pono Jono, labiausiai jis ir pasigenda vainiko: dažniausiai įteikiama tik gėlių. Nuolatinis „Sekundės“ prenumeratorius sakė anksčiau dovanų gaudavęs ir paveikslų, ir laikrodžių. Jis įsitikinęs, kad šiemet vaikai ir anūkai jį irgi pasveikins. J.Seikulis neslėpė, kad vardadienis jam visada buvo ir liko reikšmingesnė šventė negu gimtadienis. Mat švenčia daugiau žmonių, juolab kad dabar Joninės tapo visaliaudine švente.
„Mano sesuo Janina, – sakė J.Seikulis. – O Jonas – vardas kaip vardas. Jei taip pakrikštijo, kurgi galėjau dėtis, todėl jis ir turi būti prie širdies. Jis man nei trukdo, nei per daug padeda“.
Anksčiau vardas nepatiko
Miesto Tarybos sekretoriato vyriausioji inspektorė, kuruojanti įvairioms partijoms priklausančių politikų darbą Janina Švedavičienė neslėpė, kad vaikystėje vardas jai netgi labai nepatikęs. Tik kai pradėjo per Jonines gauti gėlių, moteris prisipažino, kad ir vardas tapo priimtinesnis. Savivaldybėje kalbama, kad ponia Janina vaikystėje dėl vardo net verkdavusi. Perdavus gandus, J.Švedavičienė sakė, kad vaikystėje labai knietėdavo apsiauti motinos batelius, tačiau ši sakydavo, kad pirmiausia turi užaugti koja. Bet koja neaugo ir liko mažiausia šeimoje. Dėl to, anot jos, ir tekdavo pralieti ašarų.
J.Švedavičienė teigė per Jonines niekada be dėmesio neliekanti, o vardadienį švenčianti įvairiai. Kartais ji sakė einanti į miesto renginius, dalyvaujanti Žemaičių draugijos šventėse, būnanti su draugais. „Visos Joninės kuo nors įdomios, primenančios, kad aplink yra daug draugų ir pažįstamų, – sakė ponia Janina. – Tačiau bene giliausiai įstrigę dar vaikystėje Plungėje, Oginskio parke, vykusios Joninės. Tada visuose parko tvenkiniuose, Babrungo upėje buvo plukdomi įvairiausi šviečiantys vainikai ir tas šviesų žaismas naktyje ir vandenyje priminė pasaką“. J.Švedavičienė pasakojo, kad šeimoje daugiau Jonų ar Janinų nėra. Mat pagal tradicijas šeimoje gimus pirmam vaikui būdavo duodamas tėvo arba motinos vardas. Todėl aplink būdavę daugiausia Juozų.
Visa Jonų dinastija
Kino menininkas Jonas Čergelis nė nedvejodamas sakė, kad Jonas yra šventas vardas. Jonas buvo jo tėvas, senelis, prosenelis. Todėl šeimoje nuo seno Joninių tradicijos gyvos. Jos buvo švenčiamos kaip Lygo šventė Latvijoje, kai jau sovietmečiu ta diena būdavo ne darbo. J.Čergelis aiškino, kad Joninės yra didi šventė. Pasak jo, tai gamtos virsmas, kai ima trumpėti diena. Paskui net nebepastebi, kai ateina ruduo. „Per tuos metus niekas nepasikeitė, nes tradicijos lieka. Kaip šventėme anksčiau, taip švenčiame ir dabar,– tikino J.Čergelis.– Neatsiejama Joninių dalis yra vainikai. Kiekvienais metais prie durų buvo pakabinami“.
Tačiau J.Čergelis pripažino, kad šiemet jam Joninės bus šiek tiek kitokios. Mat pirmiausia teks aplankyti pernai mirusio tėvuko kapą, o tik paskui pradėti švęsti.
Gintautas SUBAČIUS
K.Vainausko nuotr. J.Švedavičienei tėvų duotas vardas vaikystėje nepatiko. Tik pradėjus gauti gėlių, jis pasidarė priimtinesnis.
