Iš laimės nutįso liežuvis.
Per Europos čempionatą Lietuvoje nebus ryškesnės superžvaigždės už Dirką Nowitzki. Žmogų, kuris įrodė, kad draugystė, ištikimybė ir atsidavimas šiuolaikiniame pasaulyje dar turi savo nišą.
Kai nuskambėjo paskutinių NBA finalo rungtynių sirena, Dalaso „Mavericks“ lyderis D. Nowitzki priminė ne 213 cm ūgio milžiną, o Usainą Boltą. Vokietis galingu sprintu nėrė iš aikštės ir atsidūrė Majamio „American Airlines“ tuneliuose. Visiškai vienas, atsisakęs komandos draugų apkabinimų ir varžovų sveikinimų. „Nuo šoko visas drebėjau. Nenorėjau, kad mane kas nors tokį pamatytų. Turėjau atsigauti“, – už keliolikos minučių, jau pradžiūvus džiaugsmo ašaroms, prisipažino D. Nowitzki.
Vokietijos bokštas įgyvendino antrą savo svajonę. Pirmoji krito 2008-aisiais, kai milžinas verkė kaip vaikas, su „Mannschaft“ patekęs į Pekino olimpines žaidynes. Tapęs NBA čempionu, D. Nowitzki vėl liko ištikimas sau – jis tiesiog pažliugo emocijomis, tačiau jas laikė savyje.
„Jis nuo mažų dienų buvo nesuvokiamai drovus. Visada stebėdavo, kaip kiti vaikai žaidžia, bet niekada pats nepasiprašydavo priimamas į žaidimą. Jis mėgsta pats spręsti savo problemas“, – pasakojo ketveriais metais vyresnė krepšininko sesuo Silke.
„American Airlines“ koridoriuose pratrūko viskas, kas kaupėsi nuo 15-kos metų, kai D. Nowitzki rimtai atsidėjo krepšininko karjerai. Alinančios treniruotės nedidelio Bavarijos Viurcburgo miestelio salėje su asmeniniu treneriu ir geriausiu draugu Holgeriu Geschwindneriu, beprotiškai sunkus pirmasis sezonas NBA (1998–1999 m.), kai liauną blondiną iš Vokietijos po krepšiais stumdydavo kas netingėdavo, ir tas vienas, pats skaudžiausias karjeros epizodas – 2006 metų NBA finalas.
Tuomet D. Nowitzki vedama Dalaso „Mavericks“ susitiko su ta pačia Majamio „Heat“, pirmavo serijoje 2:0, bet pralaimėjo 2:4. Tada gimė legenda, kad D. Nowitzki – per minkštas ir ne toks lyderis, kuris gali atvesti komandą į NBA sostą. Pirmasis apie tai pareiškė Dwyane’as Wade’as, o vėlesni sezonai, kai „Mavericks“ vis subyrėdavo jau atkrintamųjų varžybų pradžioje, šio mito puoselėtojams suteikdavo vis daugiau peno.
Šią vasarą D. Wade’ui prieš penkerius metus pasakyti žodžiai grįžo bumerangu. Išreklamuotos „Heat“ žvaigždės D. Wade’as ir LeBronas Jamesas per finalo rungtynių ketvirtuosius kėlinius kartu surinko tiek pat taškų (62), kiek kuklusis vokietis. Visą seriją rungtyniavęs su trūkusia kairiosios rankos vidurinio piršto sausgysle, o per kelis mačus kentęs nuo sinusito ir pakilusios temperatūros.
D. Nowitzki niekada nesiskundė. Nė vieno karto per tuos 13 metų, kai „Mavericks“ savininkas Markas Cubanas nesugebėdavo jam surasti antros žvaigždės, kuri bent šiek tiek palengvintų naštą. Nepriekaištavo vokietis ir tada, kai 2004 metų M. Cubanas iš komandos paleido geriausią bičiulį Steve’ą Nashą.
Ir praėjusią vasarą, kai pažvelgęs į „Mavericks“ sudėtį pamatė vien karjeros zenitą perkopusius veteranus, D. Nowitzki nesugalvojo paieškoti kaitresnės saulės, kaip L. Jamesas ar Chrisas Boshas, pasukę į Majamį. Drovuolis iš Vokietijos liko ištikimas ir atsidavęs tiems žmonėms, kurie jam dovanojo besąlygišką meilę visus 13 metų.
„Dalaso aistruoliai visada buvo mano pusėje, net ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis. Jie neabejojo manimi ir tada, kai pats suabejodavau“, – su kylančiu gniutulu gerklėje iškart po finalo „Mavericks“ aistruoliams dėkojo D. Nowitzki.
Šiemet D. Nowitzki savimi nebeabejodavo. Vokietijos milžinas atkrintamosiose varžybose daužė visus savo varžovus – 27,7 taško, 8,1 atkovoto kamuolio ir 2,5 rezultatyvaus perdavimo. Varžovų treneriai tiesiog negalėdavo rasti argumentų. Kai prieš vokietį stodavo mažesnis ir vikresnis varžovas, jis siųsdavo tolimas bombas atsispyręs nuo bet kurios kojos. Kai šalia atsidurdavo aukštesnis varžovas, vokietis nerdavo po krepšiu.
Svarbiausia – D. Nowitzki buvo tikras lyderis. Jis įkvėpė komandos draugus, kad jie įkvėptų jį. Tai išgelbėjo nuo kracho paskutinėse finalo rungtynėse, per kurias „Mavericks“ vedlys pataikė vos 9 metimus iš 27.
„Šiandien nebūčiau pataikęs net tada, jei būtų iškilusi grėsmė mano gyvybei, – šyptelėjo D. Nowitzki. – Pagelbėjo kiti vaikinai. Jasonas (Kiddas) buvo tikras karys, Shawnas kovėsi iš paskutiniųjų, J. J. (Barea) vėl buvo nuostabus. Laimėjome kaip komanda.“
D. Nowitzki niekada nešautų į galvą mintis, kad jis yra svarbesnis už kitus. Bet aplinkiniai tai nuolat primena. Kad ir faktą, jog tik penki krepšininkai per visą NBA istoriją laimėjo čempiono žiedą, kai jų komandoje nebuvo kito „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyvio. Daugelis mano, kad D. Wade’as ar L. Jamesas to nepakartotų.
Jie turi ir kitų reikalų, kai D. Nowitzkisyra besąlygiškai atsidavęs vien krepšiniui, kuris jau padėjo jam tapti geriausiu visų laikų NBA užsieniečiu ir, daugelio komentatorių nuomone, įsibrauti tarp 20 geriausių lygos žaidėjų per visą istoriją.
Prabėgus savaitei po finalo kuklusis vokietis sulaukė Kristaus amžiaus, tačiau jis neketina sustoti. „Rytoj jis gaus laisvą dieną, kaip ir žadėta“, – šyptelėjo ilgametis superžvaigždės bendražygis H. Geschwindneris. „Holgeriu taip lengvai neatsikratysiu“, – nusijuokė D. Nowitzki.
NBA čempionas yra toks disciplinos ir savęs motyvavimo maniakas, kad tai gali būti tik naujo kelio pradžia. Lietuvos ir visos Europos aistruoliai visai neužpyktų, jei emocingojo blondino maršrute atsidurtų ir Senojo žemyno čempionatas.
