Esama žmonių vienišių, kurie preciziškai domisi viena kuria nors tema ar sritimi, tačiau jiems sunkiau įsijausti į kito žmogaus būseną ir tinkamai bendrauti – dažnai jie apibūdinami kaip vengiantys socialinio kontakto.
Trunka visa gyvenimą
Autizmas tai raidos sutrikimas, kuris iki šiol visiems tebėra mįslė.
Gaila, bet vis dažniau tenka išgirsti, kad vaikas serga autizmu. Ar mes mokame atpažinti šią ligą, būti su ja sergančiaisiais kartu? Pirmą kartą autizmas buvo paminėtas daktaro Kanerio 1943 metais. Jis apibrėžė jį kaip visą gyvenimą trunkantį sutrikimą, kuris apima kalbos ir socialinę sritis bei rodo polinkį vienodai traktuoti reiškinius bei demonstruoti pasikartojančią elgseną. Nors jiems stinga komunikabilumo ir socialinio bendravimo įgūdžių, daugelis šių asmenų pasižymi neįprastais gabumais, tokiais kaip regimoji atmintis, dėl kurios geba meistriškai dėlioti dėliones ir užsiimti panašiais regimaisiais užsiėmimais. Anksčiau buvo manoma, jog šis sutrikimas dažniau pasireiškia berniukams, visgi naujausi tyrimai rodo, jog tiek berniukai, tiek mergaitės šia liga serga maždaug vienodai.
Priežastys įvairios
Autizmas yra įvairiapusis raidos (vystymosi) sutrikimas, besitęsiantis visą žmogaus gyvenimą. Paprastai prasideda iki 3 metų, sutrikdydamas vaiko įvairių psichikos sričių funkcionavimo vystymąsi. Toks asmuo gali nesugebėti užmegzti pokalbio su kitais asmenimis ar visai nekalbėti, nesidomėti jais, bendraudamas vengia akių kontakto, galbūt prieš pradėdamas pokalbį jis būtinai turi atlikti kažkokį ritualą, pvz., susidėti pieštukus į vieną liniją, kad nusiramintų, arba daug kartų kartoti kokį nors nesusijusį sakinį ar kokį judesį. Galbūt norėdami parodyti, kad jaučiasi gerai, tokie žmonės turi suploti rankomis ir muša save, kai nori parodyti, kad jaučiasi blogai. Kai kurie sergantieji autizmu niekada neišmoksta kalbėti.
Deja, iki šiol autizmo atsiradimo priežastys nežinomos. Šiuo metu manoma, jog autizmas kyla dėl daugelio veiksnių sąveikos. Autizmo atsiradimui įtakos turi genetika, įgimti nervų sistemos defektai, gretutinės ligos (įgimta raudonukė, citomegalo virusinė infekcija, toksoplazmozė, sifilis, herpinis encefalitas), medžiagų apykaitos sutrikimai (fenilketonurija, sumažėjęs skydliaukės hormonų kiekis) ir kiti veiksniai. Šiuo metu priimta, kad autizmo diagnozė gali būti nustatyta 3 metų vaikui. Tėvai atžalos kalbos sunkumais paprastai susirūpina jai sulaukus maždaug 2 metų, tačiau kitų požymių gali pasireikšti daug anksčiau.
Autizmo požymiai
Tyrimai rodo, kad kai kuriems vaikams, kuriems yra autizmo spektro sutrikimų, pasireiškia vystymosi regresija (grįžimas į ankstesnę būklę), t. y. vaikai nustoja kalbėti, žaisti, bendrauti, nors visa tai jau buvo tarsi gerai išmokę. Tai būdinga amžiaus tarpsniu tarp 1 ir 2 metų. Kodėl taip vyksta, neaišku. Autizmą galima įtarti, jeigu vaikas nereaguoja į savo vardą, negali paaiškinti, ko nori, jo kalbos įgūdžiai vystosi lėtai. Kartais tėvams gali atrodyti, jog mažylis yra kurčias, jis visiškai neklauso jokių nurodymų. Gali išsivystyti ir staigaus įniršio ir agresijos priepuoliai, pasireiškia keisti, neįprasti, pasikartojantys judesiai. Didžiąją laiko dalį vaaikas praleidžia tvarkydamas daiktus, dėliodamas juo į vieną liniją, dėstydamas tam tikra nekintama tvarka. Keistai prisiriša prie kai kurių žaislų, daiktų ar taisyklių.
Autistas vaikas gali būti nebendraujantis ar užsispyręs (priešinasi ką nors keisti, išmokti), nemoka žaisti su žaisliukais. Rūpestį kelia ir pasirinktas vienišiaus gyvenimas: mažylis mėgsta būti vienas, neatsako šypsena į šypseną, nežiūri į akis, pagal savo amžių atrodo labai nepriklausomas.
Deja, specifinės profilaktikos, kuri padėtų išvengti autizmo, nėra. Labai svarbu, jog autizmo gydymas būtų pradedamas kuo anksčiau. Laiku jį pradėjus, galima smarkiai pagerinti sergančiojo ir jo artimųjų gyvenimo kokybę.
Padėkite savo vaikui
Su autizmu susidūrusius tėvus dažnai kamuoja klausimas, kaip kuo efektyviau padėti savo atžalai. Autizmu sergančiam vaikui būtina dienotvarkė. Jis svarbus kiekvienam vaikui. O ypač tai aktualu tokiems žmonėms. Jaunuoliai, sergantys autizmu, paprastai yra nervingi, todėl reikia jais atsakingai rūpintis. Taigi dienotvarkė – puiki pagalba. Tokiu būdu jie visada žinos, kas laukia ir ką reikės daryti.
Jei toks vaikas neturės dienotvarkės, jo diena bus labai įtempta.
Jeigu autizmu sergantys vaikai turi sunkumų su literatūra, galite pasitelkti vadinamąją regėjimo darbotvarkę. Tam puikiai tiks nuotraukų žiūrėjimas ir jų aptarimas. Šis būdas užtikrins, kad jie žinos, kas bus toliau. Jei kartais tektų pakeisti dienotvarkę, būtinai apie tai paaiškinkite vaikui. Tokia liga sergantieji mėgsta rutiną. Tvarkaraštis gali būti pagalba, jei vaikas praranda norą ką nors daryti.
Dienotvarkę nustatykite tinkamą konkrečiam vaikui – remkitės jo pomėgiais ir mėgstama veikla. Bandykite tol, kol atrasite jam patinkamų dalykų.
Svarbiausia – daug laiko skirkite miegui. Autizmu sergantieji būna laimingesni, kai gali gerai išsimiegoti.
Kitas labai svarbus dalykas – bendravimas su vaiku. Nors atrodo, kad autizmo sindromą patiriantiesiems poreikio bendrauti nėra, iš tiesų jie to nori, tačiau nemoka. Tėvai, bendraudami su vaiku, moko jį įsitraukti į aplinkinį pasaulį.
Reikėtų atidžiai stebėti, koks kalbos lygis vaikučiui suprantamas, kaip su juo šnekėtis, kol bus išlavinti geresni kalbos įgūdžiai. Paprastai su šiais vaikais reikia bendrauti trumpais sakiniais, aiškiai suprantamais žodžiais. Labai praverčia specialūs paveikslėliai – tai puiki kalbos mokymo priemonė ir pagalba vaikui suprasti kitus, parodyti, ko jis nori ir ką jaučia.
Kitas dalykas – parodyti vaikui, kad žaisti yra smagu. Jei pajus, kad būti su aplinkiniais gera, jis mieliau bendraus, nei užsidarys savame pasaulyje. Žaiskite su vaiku jam patinkamus žaidimus, pamokykite naujų lengvų ir smagių žaidimų, suteikite teigiamų emocijų. Daugumai tokių vaikų patinka fizinis kontaktas: kutenimas, siūbavimas, lėkimo pojūtis, kai tėvai juos išmeta aukštyn. Pradėkite atsargiai, kad neišgąsdintumėte vaiko, bet truputėlis jaudulio jam tikrai patiks.
Parengė K.JUŠKAITĖ
