Prezidentas V. Adamkus ir VDU profesorius E. Aleksandravičius Prezidento biblioteką mato kaip gyvybe pulsuojančią įstaigą.
Pirmasis Valdo Adamkaus prezidentinės bibliotekos renginys – Rimo Čiurlionio tapybos parodos atidarymas tarsi parodė kryptį, kas šiame pastate Kauno centre, S. Daukanto gatvėje, vyks ateityje ir apskritai tarsi vaizdžiai paaiškino, kas yra Prezidentinė biblioteka.
„Daug apie Prezidentinę biblioteką – naujovę Lietuvoje – kalbėta, svarstyta, kas tai bus. Gal daugiausia iš tų kalbų susidėliojo nuomonė, kad tai bus archajinė muziejinė įstaiga. Tačiau šios dienos įvykis visa tai paneigia, – kalbėjo prezidentas V. Adamkus. – Taip, bus ir archyvinis aspektas – čia bus sukaupti dokumentai, iš kurių susidėlios pilnas dešimties metų Lietuvos vaizdas. Tačiau tai bus gyva, ne tik į vakardieną, bet ir į šiandien žvelgianti įstaiga. Bus siekiama mokslo, kūrybos ir istorinės atminties sintezės. Noriu, kad biblioteka pulsuotų gyvenimu.“
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius pridūrė, kad čia praeitis bus kaupiama tam, kad pasimokytume ir nedarytume klaidų ateityje. Taip pat išreiškė siekį Prezidentinėje bibliotekoje išsaugoti idėjas, vedusias per gyvenimą žmogų, galvojusį apie šekspyriškosios politikos galimybę. „Prezidentas kalbėjo apie dešimt metų, bet aš manau, kad tai turėtų būti kur kas ilgesnis laikotarpis, kurio pradžia – Antrojo pasaulinio karo apkasai, pabėgėliai, besitraukiantys į Vakarus“, – sakė profesorius, turėdamas galvoje V. Adamkaus priverstinės emigracijos pradžią.
Buvusio kauniečio, dabar Čikagoje gyvenančio tapytojo R. Čiurlionio kūrinių paroda „Ten pat gyvenam, ten pat sugrįžtam“ tapo pretekstu diskusijai apie dabar kardinaliai pasikeitusią emigranto sąvoką.
E. Aleksandravičiaus pastebėjimu, lietuvio tapatybė pakito. Nebėra vietinių lietuvių ir išeivių lietuvių, nebeliko sąvokų ČIA ir TEN. Dabar tai yra VISUR gyvenantys lietuviai, kuriuos vienija jau nebe kalba, o bendroji atmintis. „Kol mes atsimename, tol esame“, – įsitikinęs E. Aleksandravičius. Jo nuomone, emigracija jokiu būdu nėra mirtį skelbiantis varpas. „Jei kažkas išvažiavo į Čikagą, ar dėl to mūsų pasidarė mažiau?“ – vaizdžiai tradicinį emigracijos kaip blogio stereotipą į akligatvį nuvairavo profesorius.
„Tikrai nesijaučiu nei ateiviu, nei išeiviu“, – šyptelėjo tapytojas R. Čiurlionis. Jam svarbiausia atrodo metafizinės tėvynės sąvoka, kai svarbiausiu dalyku tampa kūrybinis pradas ir intencija, su kuria imamasi bet kokio darbo.
„R. Čiurlionio kaip menininko tapatybė nebėra lokali – jis nebėra kokios konkrečios vietos dailininkas. Bet tai, kad jis atvyksta į Lietuvą ne tik pakvėpuoti jos oru, bet ir atveža čia savo kūrinius, reiškia, kad jam tai yra svarbu“, – pristatydama parodos autorių bei jo kūrinius pastebėjo menotyrininkė Rasa Žukienė.
Valdo Adamkaus prezidentinėje bibliotekoje ketinama kaupti meno kolekciją, kurios pagrindu taps prezidento ne vieną dešimtmetį kaupto rinkinio kūriniai, o papildys naujų autorių kūriniai.
Buvęs kaunietis, dabar Čikagoje gyvenantis tapytojas R. Čiurlionis (dešinėje) nesijaučia išeiviu.
